Trakus skalauja Galvės ežeras.
Senesnis tiek už jį supančias Viduramžių pilis, tiek už miesto centre stovinčią karaimų kenesą.
Niekas nesuskaičiuos, kiek gero ir blogo matė šio ežero gelmės.
Degančias pilis, sunkiuose šarvuose amžiams į dugną grimztančius kruvinus karius.
Bet kas nutinka, kai ežeras paragauja žmogaus kraujo?
Juk yra plėšrūnų, kurie nužudę žmogų, tampa ypač pavojingais, nes nori dar ir dar.
Sena legenda sako, kad panašų alkį žmonėms išsiugdė ir Galvė.
Kad kiekvieną pavasarį Galvės ežere ledai neištirpsta tol, kol kas nors jame nenuskęsta.
Sako, iš ten ir ežero pavadinimas.
Kasmet Galvės ežeras reikalauja galvos.
Daugelis miestų ir miestelių turi kokią nors legendą.
Kartais ji kalba apie miesto atsiradimą ar jo vardo kilmę.
O kartais — apie ką nors daug baisesnio.
Trakai legendų turi tiek, kad pakalbinę seną trakėną galėtume jų klausytis visą vakarą.
Bet tada, žvelgdami į Trakų pilis nušviečiantį mėnulį, negalėtume užmigti.
Nes kiekviena pilis turi turėti savo vaiduoklį.
ir Trakų salos pilyje, sakoma, vaidenasi.
Ne šiaip kas, o pats Vytautas Didysis.
Tačiau kas gali papasakoti daugiausiai istorijų apie Trakų pilies vaiduoklius, jei ne jos sargas?
Žmogus, jautęs tą nejaukią tylą, kai pilį palieka kiti, kai durys užsidaro.
Bet Trakų salos pilis nelieka visiškai tuščia.
Ir naktį joje niekada nesi vienas.
Žmogus, daug dešimtmečių pilį saugojęs naktimis, pasakojo daug kartų matęs Vytauto Didžiojo vaiduoklį.
Įspūdingiausius jo patirtus įvykius papasakosiu jums.
Buvo vėlus vakaras.
Ir taip tamsų dangų uždengė audros debesys.
Trakų pilies sargas išgirdo, kaip cypia ir trankosi pilies kiemo vartai.
Keista, juk tikrai buvo juos užrakinęs.
Pliaupiant lietui jis nusileido į kiemą ir pamatė, kad ir pačios pilies įėjimo durys atviros, girgžda blaškomos vėjo.
Dabar sargas ne juokais išsigando, nes puikiai prisiminė, kad tas duris užrakino.
Lėtai ir atsargiai priėjęs prie kiemo vartų, sargas ketino juos užrakinti, bet jo dėmesį patraukė kažkokia šviesa.
Ant pilies pietvakarinio bokšto radosi ryškus šviesulys.
Jo centre — karžygio kontūrai.
Ant nugaros — ilgas apsiaustas, o kalavijas ištiestas ežero link.
Sargas iš karto suprato, kad tai didysis kunigaikštis Vytautas.
Galiausiai šviesa ėmė blėsti ir Vytauto Didžiojo vaiduoklis ėmė leistis nuo bokšto, kol pasiekė žemę ir dideliu greičiu išsklendė pro pilies kiemo vartus.
Apsukęs ratą, vaiduoklis grįžo į tą patį bokštą ir jame pradingo.
Sargas pasijuto siaubingai pavargęs ir grįžęs į pilį krito miegoti net nenusirengęs.
Ryte pabudęs iš pradžių pamanė, kad nakties nuotykiai jam prisisapnavo.
Tačiau suprato, kad tebėra apsirengęs drėgną lietpaltį, su kuriuo naktį leidosi į kiemą.
O kiemo vartai — vis dar atverti…
Nors pirmąkart šis įvykis sargą labai išgąsdino, vėliau jam Vytauto vaiduoklis dar ne kartą pasirodė.
Ir visada taip pat.
Iš pradžių — ima švytėti ant to paties pietvakarinio bokšto, tada tyliai nusileidžia ir išsklendžia pro atsidariusius kiemo vartus.
Nors sargo papasakota istorija yra šiek tiek nejauki, bet ji nekelia siaubo.
Nes Vytautą Didįjį mes prisimename su pagarba, o ne baime.
Bet ne visi Trakų vaiduokliai yra tokie kilnūs.
Kai kurie gimsta iš įsiučio.
Ir jie nesižvalgo nuo pilies bokšto viršūnės, bet kyla iš tamsių, šaltų gelmių.
Sargas pasakojo, neva Vytautas Didysis kadaise pilies saloje kryžiuočių riteriui nukirto galvą ir įmetė ją į ežerą.
Nuo tada, švytinti šio riterio galva vis pasirodanti žmonėms virš ežero bangų, rūsčiai žvelgdama į pilį.
Sargas pasakojo, kad tiek jis, tiek jo kolega — abu yra matę švytinčią riterio galvą su šalmu, išnyrančią iš Galvės bangų per audrą.
Vytauto Didžiojo asmens reikšmė Trakams yra neišmatuojama.
Todėl ir vietinių gyventojų pasakojamose istorijose vis atsiranda jo figūra.
Pasak senos legendos, per pilnatį, kai artėja audra, reikia išeiti ant Galvės ežero kranto ir ilgai, ilgai žiūrėti į saloje stūksančią pilį.
Jei pasiseks, pamatysite ant tos pilies bokšto stovinčio Vytauto Didžiojo siluetą.
Trakėnams tai — dvasia, kuri negąsdina, o saugo.
Saugo visą Trakų miestą.
Todėl žmonės tokio vaiduoklio nesibaido, o netgi tikisi jį pamatyti.
Tai įdomi ir ne taip dažnai pasitaikanti situacija, kai ne vaiduokliai persekioja gyvuosius, bet gyvieji neatstoja nuo vaiduoklio ir nori jį pamatyti.
Kitose legendose Vytauto Didžiojo dvasia ne tik kelia pagarbą, bet ir vaizduojama kaip turinti stebuklingų galių.
Pavyzdžiui, yra pasakojimas apie jauną vaikiną Joną, kuris nuplaukė į Trakų pilies salą norėdamas sergantiems tėvams pririnkti ančių kiaušinių.
Saloje jis aptiko keistą požemį ir netyčia į jį nugarmėjo.
Ten į Joną kreipėsi kunigaikštis Vytautas ir pasiūlė išpildyti vieną jo norą.
Jaunuolis paprašė Vytauto, kad išgydytų jo tėvus.
Jam grįžus namo, tėvai greitai pasveiko.
Tai ne vienintelis pasakojimas, kuriame Vytautas Didysis sutinkamas tamsiame požemyje.
Yra legenda, sakanti, kad kadaise giliai po žeme, po Trakų salos pilimi, slėpėsi senovės lietuvių šventovė, kurioje gyveno paskutinis vyriausiasis žynys — Krivių Krivaitis.
Vytautas Didysis, dar būdamas gyvas, čia leisdavosi tam, kad prieš svarbius žygius ir sprendimus pasitartų su senaisiais dievais.
Kartą vienas jaunas ir smalsus karžygys Albinas prasmuko į požemius ir, įveikęs daugybę išbandymų, spąstų ir pabaisų, sėkmingai pasiekė šventovę.
Už tokį išsišokimą jam grėsė mirties bausmė.
Tačiau Vytautas Didysis suteikė jam malonę, nes suprato, kad toks drąsus ir sumanus karžygys gali tinkamai pasitarnauti Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.
Jei tikėsime legenda, Albinas tapo Vytauto patarėju ir išmintingai tarnavo iki pat didžiojo kunigaikščio mirties.
Šiam mirus, Albinas pasitraukė į požemius ir liko juose amžinai.
Papasakojęs tiek daug legendų apie Trakų salos pilį, negaliu pamiršti Trakų pusiasalio pilies.
O kalbėjęs apie Vytautą Didįjį, negaliu nekalbėti apie jo tėvą Kęstutį.
Ir tikrai negaliu užmiršti įspūdingiausios legendos apie Galvės ežero gelmes.
Kryžiuočiams puldinėjant Trakus, vieną kartą jie užėmė pusiasalio pilį.
Legenda sako, kad du kryžiuočių riteriai kunigaikščio Kęstučio kambariuose rado skrynią su brangenybėmis.
Norėdami lobį pasidalinti tik dviese, jie skrynią iš pradžių paslėpė.
O naktį sugrįžo ir nugabeno skrynią iki valties, kuria tikėjosi pasprukti su visu lobiu.
Bet per skubėjimą pasirinko seną, sukiužusią valtį.
Nuo skrynios ir šarvuotų riterių svorio į valtį sparčiai plūdo vanduo.
Jie bandė šarvus nusimesti, bet nespėjo.
Galvės vandenys pasiglemžė ir valtį, ir lobį, ir abu riterius.
Vietos gyventojai bandė skrynią išžvejoti, bet užgriebė tik nuskendusias kryžiuočių šarvų dalis.
Ši legenda Trakuose pasakojama ne vieną šimtmetį.
Ir vis atsiranda žmonių, ieškančių to lobio.
Sako, kad kai kurie lobio ieško taip karštligiškai, kad tam pašvenčia visą savo gyvenimą.
Ir bergždžiai.
Nes net ir užkabinus skrynią ir iškėlus ją į ežero paviršių, ji visada išslysta ir vėl nugrimzta į Galvės dugną.
Jei tikėtume trakėnų pasakojimais, Kęstučio lobį ištraukti gali tik nuodėmių neturintis žmogus.
Tokio žmogaus mesta moneta nenuskęs, o plaukios Galvės vandenų paviršiuje