Visą gyvenimą Edmundas dirbo gaisrininku, tačiau karjeros saulėlydį pasitiko naujame darbe.
Jis buvo atsakingas už priešgaisrinę saugą didžiulėje psichiatrijos ligoninėje.
Tos vietos praeitis buvo niūri.
Ypač vieno apleisto korpuso, kuriame anksčiau kalinti nepakaltinami nusikaltėliai.
Ten savo dienas kadaise leido žiauriausi iš žiauriausiųjų: serijiniai žudikai, prievartautojai ir kanibalai.
Kartą inspektoriai atvyko į ligoninę patikrinti, kaip joje laikomasi saugos taisyklių.
Tas apleistas korpusas irgi buvo jų sąrašuose.
Kadangi elektra ten buvo atjungta jau daugybę metų, Edmundas davė inspektoriams raktus bei žibintą.
Ir palydėjo juos iki korpuso durų, už kurių laukė aklina tamsa.
Vos po kelių minučių ant Edmundo juosmens kabėjusi radijo stotelė atgijo traškėdama.
O tada pasigirdo susijaudinęs balsas.
Vienas iš inspektorių pranešė, kad tamsoje jie girdi kažkieno balsus ir žingsnius.
Edmundas žinojo, kad tai neįmanoma.
Jis paaiškino, kad visi šio korpuso skyriai buvo izoliuoti sunkiomis, užrakintomis durimis.
Viskas projektuota taip, kad pacientams būtų neįmanoma ištrūkti.
Jokie benamiai ar nuotykių ieškotojai niekaip negalėtų įveikti visų tų užraktų.
Edmundui nepavyko inspektorių nuraminti.
Jie nebaigė apžiūros ir pasišalino iš apleisto korpuso.
Tad Edmundui teko užbaigti jų pradėtą darbą.
Jis pats žengė į tamsų koridorių.
Dar nepriėjęs jo pabaigos pajuto, kaip šiurpsta rankų oda.
Pasijautė stebimas.
Edmundas apsidairė.
Ir sustingo.
Nes pamatė besiformuojantį už viską aplink tamsesnį šešėlį.
Jis turėjo galvą, pečius.
Visą kūną, išskyrus kojas.
Vietoje akių vėrėsi dvi tuščios skylės.
Edmundas nieko nelaukė.
Jis apsisuko ir nubėgo išėjimo link.
Į apleistą korpusą niekada nebegrįžo.
Apleista psichiatrijos ligoninė, kurioje vaidenasi.
Sunku sugalvoti labiau slegiančią aplinką.
Todėl tokios vietos nuolat atsiduria siaubo istorijose, filmuose ir nuotykių ieškotojų reportažuose.
Bet visa tai tik slepia tikrąją šių vietų tragediją.
Nes apleistų psichiatrijos ligoninių siaubas kyla ne vien iš pomirtinio gyvenimo.
Už vaiduoklius baisesnis yra žmogaus proto trapumas.
Žinojimas, kad tavo smegenys, tas nuostabus instrumentas, kuriuo suvoki realybę, gali tave išduoti.
O jei taip nutiks, visuomenės reakcija nebūtinai bus gailestinga.
Tu gali atsidurti už sunkių, metalinių durų.
Apleistų psichiatrijos ligoninių vaiduokliai yra šios didžiosios baimės simboliai.
Jie šnabžda, kalba, o gal net šaukia už tuos, kurie buvo nutildyti visiems laikams.
Psichiatrijos mokslas nuėjo ilgą kelią.
Bet jo istorija yra kančios ir išdavystės istorija.
Dar prieš keletą dešimtmečių atsidurti beprotnamiu vadintoje vietoje reiškė, kad žmogus nustojo egzistuoti.
Jis prarado ne tik laisvę, bet ir teisę į savo kūną bei protą.
Jau nekalbu apie tai, kokius gydymo metodus be pacientų sutikimo taikė senųjų įstaigų personalas.
Ketvirtajame dešimtmetyje portugalų gydytojas Egas Monizas sukūrė bene liūdniausiai pagarsėjusią lobotomijos procedūrą.
Atliekant ją, į kirtiklį panašiu instrumentu per paciento akiduobę buvo pasiekiama ir sužalojama smegenų kaktinė skiltis.
Iš pradžių procedūra buvo liaupsinama, nes pacientų elgesys išties pasikeisdavo.
Problema ta, kad po lobotomijos žmonės, nors ir tapę lengviau suvaldomais, visam gyvenimui likdavo emociškai atbukę, apatiški, ar net visiškai neįgalūs.
Iki septintojo dešimtmečio, procedūra buvo uždrausta daugelyje šalių.
Bet Monizas nuo 1949 metų jau galėjo vadintis Nobelio premijos laureatu.
Už lobotomijos atradimą.
Psichiatrai taikydavo ir elektrošoką, dirbtinės komos sukėlimą, tyčinį užkrėtimą maliarija, ledo vonias ir kitus eksperimentinius, žalojančius metodus.
Be to, XX amžiuje daugelio šalių įstatymai leido sterilizuoti psichiatrijos ligoninių pacientus be jų sutikimo.
O dalis žmonių būdavo priverstinai gydomi, nors šiandienos standartais būtų laikomi sveikais.
Tad neturėtų stebinti, jei psichiatrijos ligoninių koridoriuose tebesklando daug piktų, įskaudintų sielų.
Apie tokius vaiduoklius šiandien pasakosiu tikras istorijas, nutikusias tikriems žmonėms.
Jie visi lankėsi arba uždarytose, arba dar veikiančiose, bet tikrai senose, psichiatrijos ligoninėse.
Tikiu, kad šios istorijos talpins savyje šį tą gilesnio nei primityvus bandymas gąsdinti.
Jos vers mus gręžtis į praeitį ir matyti žmones, kuriuos bandyta paslėpti bei sunaikinti.
Buvo antra nakties.
Benas nuobodžiavo, nors laiką leido su draugu ir dviem merginomis.
Bet tada jiems kilo mintis įsilaužti į apleistą Ridge’o psichiatrijos ligoninę netoli Denverio miesto Colorado valstijoje.
Nuvažiavę ten ir vos įsmukę vidun, jie visi pajuto slogią šios vietos atmosferą.
Viena iš merginų palūžo iš karto.
Ji pradėjo giliai ir greitai kvėpuoti, kūkčioti.
Ji ėmė be perstojo kartoti, kad negali čia būti.
Draugai bandė ją nuraminti, bet bergždžiai — ji norėjo dingti iš tos vietos. Dabar.
Nusivylę draugai apsisuko ir patraukė mašinos link.
Abi merginos ėjo priekyje, viena guodė kitą, o vaikinai gerokai atsiliko.
Eidamas Benas sustojo.
Ir atsisuko.
Nežinia kodėl, gal vedamas tos pačios traukos šiurpiems dalykams, kuri ir paskatino čia atvykti.
Mėnulio apšviestame pastate jis pamatė kažką neįprasto.
Pro apleistos ligoninės antro aukšto langą į jį žiūrėjo maža mergaitė balta suknele.
Benas sustingo.
Jis spoksojo į ją gal dešimt sekundžių, kad įsitikintų, jog akys jam nemeluoja.
Neatitraukdamas akių nuo mergaitės, jis sušuko draugui: “Ar tu ją matai?!”
Benas labai norėjo, kad ta mergaitė būtų tik jo vaizduotės žaismas.
Bet nebuvo.
Draugas irgi ją matė.
Dabar jau abu stovėjo lyg įbesti ir spoksojo į mažos mergaitės siluetą, kurio lange neturėjo būti.
Bet tada mergaitė sujudėjo.
Baimė virto panika.
Jie pasileido bėgti ir net aplenkė merginas, rėkdami joms, kad greičiau liptų į mašiną.
Vėliau Benas ilgai galvojo apie šį įvykį.
Jų mašina aikštelėje buvo vienintelė, o ligoninė nuošali, tad iki jos eiti reikėtų labai ilgai.
Bet.
Galbūt kokia namų neturinti šeima laikinai glaudėsi ligoninėje.
Galbūt paaugliai nuėjo tokį ilgą kelią, kad ką nors išgąsdintų.
Bet Benas žino, ką matė apleistos psichiatrijos ligoninės lange.
Mažą mergaitę.
Su balta suknele.
Stebinčią juos išvykstančius.
Antrą valandą nakties.
Apie Ridge’o psichiatrijos ligoninę, kurią su draugais aplankė Benas, sklando įvairiausios legendos.
Bet jos yra tik atgarsis to, kas ten vyko iš tikrųjų.
Tyrėjos Morgan Breitenstein surinkti spaudos archyvai atskleidžia kraupią realybę.
Ketvirtajame dešimtmetyje čia buvo regulariai taikoma prievartinė sterilizacija.
Penktajame dešimtmetyje patys įstaigos vadovai pripažino, kad dalis jų pacientų yra pernelyg psichiškai sveiki, kad būtų šioje ligoninėje.
Tačiau tų žmonių šeimos juos apleido ir jie liko įstaigoje visam laikui.
Aštuntajame dešimtmetyje, trūkstant personalo ir lėšų, pacientai skendėjo visiškoje nepriežiūroje.
O galutinai sistemos žiaurumą atskleidžia tai, kad bent vienas įstaigos darbuotojas sėdo į kalėjimą dėl žiauraus elgesio su pacientais.
Panašios nuodėmės vienija daugelį senųjų pscihiatrijos ligoninių.
Tai mus atveda prie kitos, dar didesnės ir ne mažiau tamsios vietos – garsiosios Trans-Allegheny psichiatrijos ligoninės Vakarų Virginijoje.
Marta praleido dešimtmetį vaikščiodama Trans-Allegheney psichiatrijos ligoninės koridoriais.
Tiesa, ji nebuvo nei gydytoja, nei pacientė.
Tuo metu, kai Marta čia dirbo, ligoninė jau buvo paversta į muziejų.
Martos darbas buvo, atrodytų, įdomus — ji čia dirbo gide, todėl naktimis vedžiodavo turistus ligoninės koridoriais, pasakodama apie tamsią šios vietos praeitį.
Per šį dešimtmetį darbas ją emociškai nualino.
Neliko kitos išeities, kaip šiuos toksiškus santykius nutraukti.
Bet prieš išsiskiriant, ligoninė Martai suteikė kraują stingdančių patyrimų.
Keistenybės prasidėjo pirmomis darbo dienomis, bet iš pradžių nekaltai.
Jai dar mokantis vesti muziejaus ekskursijas, Marta atsiskyrė nuo grupės.
Žiūrėdama, kaip besileidžiančios saulės spinduliai apšviečia paskutinius kambario centimetrus, už lango ji išvydo ryškų, juodą žmogaus siluetą, slenkantį iš kairės į dešinę.
Praeidamas siluetas ištiesė ranką ir uždengė saulės šviesą.
Marta pribėgo prie lango ir apsižvalgė.
Tikėjosi pamatyti ją išgąsdinusį žmogų praeinant.
Tačiau lauke nieko nesimatė.
O ir negalėjo matytis, nes, kaip Marta tuoj suprato, tas langas buvo gal dviejų ar trijų metrų aukštyje.
Po daugybės panašių incidentų Marta ir jos kolegė nusprendė išbandyti technologijas, kurias naudoja paranormalių reiškinių tyrėjai.
Jos įsigijo prietaisą, vadinamą Spirit Box.
Jis labai greitai skenuoja radijo dažnius, dėl ko yra girdimas nuolatinis triukšmas, šnypštimas.
Tačiau yra tikinčių, kad dvasios gali naudotis šiais garsais ir suformuoti žodžius.
Taip neva užmezgamas ryšys su anapusiniu pasauliu.
Marta sėdėjo viename iš kambarių, kuriame kadaise vienas vyras buvo nužudytas kitų pacientų.
Užsidėjusi ausines, ji klausėsi jau dešimt minučių trunkančio nepertraukiamo šnypštimo.
Turbūt ėmė jaustis kvailai patikėjusi, kad šis prietaisas gali veikti.
Bet tada ji išgirdo, kaip moters balsas labai aiškiai pasakė vieną žodį: “Blogas”.
Marta atkartojo garsiai: “Blogas”.
Tuo metu jos kolegė pašvietė jai į veidą žibintuvėliu.
Ji atrodė persigandusi, pasakė: “Einam iš čia.”
Kai jos nutolo nuo to kambario, kolegė viską papasakojo.
Ji stovėjo prie durų ir išgirdo kambaryje sunkius žingsnius.
Tada paklausė: “Ar tas, kas čia vaikšto, yra geras?”
Tą pačią akimirką, Marta atsakė jai: “Blogas.”
Panašūs įvykiai tęsėsi ir ekskursijų metu.
Vieną naktį Marta atidarinėjo palatos duris, kai rankena staiga pati pasisuko ir durys užsitrenkė jai prieš nosį.
Kitą naktį vaizdo kameros užfiksavo, kaip ekskursijos dalyviui einant tamsiu koridoriumi, žmogaus formos siluetas išlindo iš vienų durų, pažiūrėjo jam pavymui, ir vėl grįžo atgal.
Bet niekas nepralenks įvykių, kurie nutiko 2017 metų birželį ir lėmė Martos galutinį apsisprendimą išeiti iš darbo.
Birželio 3-oji, 3:40 val. ryto.
Jau visą valandą Marta ir jos vedama turistų grupė vis išgirsdavo aplink juos bėgančių žingsnių aidą ir moterišką balsą, šnabždantį tyloje.
Galiausiai Marta buvo priversta prisėsti ant grindų, nes jai pasidarė silpna.
Tada ji pajuto deginantį skausmą nugaroje.
Skausmas vis stiprėjo, kol galiausiai ji paprašė kolegės, kad pažiūrėtų.
Kolegė net riktelėjo, ant Martos nugaros pamačiusi šviežų, gilų, gal dešimties centimetrų ilgio įdrėskimą.
Jis neišnyko bent savaitę, o tą vietą iki šiol kartais suskausta.
Birželio 4-ąja, lygiai po 24 valandų ir lygiai toje pačioje vietoje, išpuolis pasikartojo.
Marta laikė žibintuvėlį, kai rankoje pajautė deginantį skausmą.
Pašvietė sau į dilbį pačiu laiku.
Marta ir jos kolegė stovėjo sustingusios iš siaubo.
Abi matė, kaip ant Martos rankos atsiranda trys gilūs įrėžimai, lyg palikti nematomų nagų.
Po šių įvykių prireikė savaitės atostogų.
Bet daugiau niekada ji nesijautė saugi, vaikščiodama savo darbovietės koridoriais.
Kai išėjo iš darbo, Marta pasijautė lyg ištrūkusi iš slogaus sapno.
Ir jau niekada neužmirš, kad Trans-Allegheney psichiatrijos ligoninės tamsoje tūno kažkas blogo.
Šios ligoninės istorija turi savo tamsių dėmių.
Nors projektuota talpinti 250 pacientų, Trans-Allegheney ligoninė šeštajame dešimtmetyje buvo pergrūsta.
Čia klaikiomis sąlygomis gyveno net 2400 pacientų.
O jų gydymui taikyti kraupūs to laikmečio metodai.
Pradedant lobotomija ir baigiant priverstine sterilizacija.
Kitą istoriją papasakojo žmogus, taip pat dirbęs psichiatrijos ligoninėje.
Tik ne uždarytoje, o tebeveikiančioje.
Roberta dvylika metų dirba psichikos sveikatos slaugytoja.
Nejaukios keistenybės prasidėjo jau pirmame jos darbe.
Tai buvo psichiatrijos ligoninė giliai Amerikos pietuose, pastatyta žemėje, mačiusioje daug skausmo.
Kadaise ten stovėjo plantacija, kurią XVIII amžiuje pastatė turtingas imigrantas iš Airijos.
Jo gyvenamasis namas sklype tebestovėjo, tik buvo paverstas ligoninės administracijos pastatu.
Čia pat stovėjo ir ligoninė.
Teritorijoje buvo ir plantacijos įkūrėjo airio šeimos kapas bei lentelė, skirta pagerbti teritorijoje gyvenusius ir mirusius vergus.
Ligoninės darbuotojai, ypač senbuviai, turėjo, ką papasakoti.
Tai istorijos, dešimtmečius pašnibždomis sklandžiusios tarp kolegų.
Jie sakė, kad jauna mergaitė, to airio palikuonė, gal duktė ar anūkė, mirė plantacijoje.
Bet jos siela niekur neiškeliavo.
Ligoninės personalas žinojo, kuriuos kambarius ji mėgo.
Ir išties, ten oras atrodė sunkesnis, net slegiantis.
Vieną popietę, Roberta ėjo koridoriumi.
Praeidama pro vieną iš tų nejaukių kambarių, ji kažką pamatė.
Sustojo.
Kambaryje ant lovos krašto sėdėjo mergaitė, ne vyresnė nei devynerių ar dešimties.
Ji vilkėjo senovinę suknelę, lyg nužengusi tiesiai iš XVIII amžiaus.
Mergaitė pažvelgė jai į akis.
Bet ji neatrodė kaip vaiduoklis.
Nebuvo nei permatoma, nei švytinti, nei apgaubta rūko.
Ji atrodė kaip tikras, gąsdinančiai gyvas žmogus.
Roberta, nesumojusi, kaip reaguoti, tiesiog nuėjo.
Tačiau už kelių žingsnių sustojo.
Negalėjo sugalvoti racionalaus paaiškinimo tam, ką jos akys ką tik regėjo.
Todėl apsisuko ir grįžo.
Bet kambarys jau buvo visiškai tuščias.
Robertos ir Martos patirtys primena esminį skirtumą tarp darbuotojo ir paciento.
Darbuotojai gali iš ligoninės pasišalinti.
Todėl tikrasis siaubas atsiskleidžia tiems, kam palata trumpam tampa namais.
Pacientams, kurie negali bet kada išeiti.
Apie tai — kita istorija.
Monikai buvo 25-eri, kai teko trumpam atsigulti į gerai žinomą psichiatrijos ligoninę Toronte, Kanadoje.
Kol bus pritaikyti vaistai naujai atsiradusiems bipolinio sutrikimo simptomams.
Jai paskyrė palatą, kurioje buvo penkios užuolaidomis atskirtos lovos.
Visos užimtos panašaus amžiaus merginų, kaip Monika.
Bandančių ištverti naktį nejaukioje vietoje.
Bet miegas neėmė.
Monika, negalėdama užmigti, vartėsi kelias valandas.
Jautėsi nejaukiai, lyg šioje tamsoje ją kažkas stebėtų.
Girdėdama antklodžių šlamėjimą ir dūsavimus ji suprato, kad kitos merginos irgi negali užmigti.
Kad ir kas buvo toje palatoje, visos tai jautė.
Monika vis bandė ištrūkti ir nueiti į tualetą.
Jo sterili, trikdanti šviesa… ir ta buvo jaukesnė už palatos tamsą.
Ji naudojosi tualetu taip dažnai, kad net slaugytoja sustabdė ją koridoriuje ir paklausė, ar viskas gerai.
Apie trečią valandą nakties įtampa pasiekė aukščiausią tašką.
Monika gulėjo lovoje, kai užuolaida, skyrusi jos lovą nuo kitos, staiga pakilo į orą, lyg būtų grubiai purtoma.
Tuo pat metu per palatą nuskriejo šalto vėjo gūsis.
O kartu su juo — nesuprantami šnabždesiai, atsklidę iš kiekvieno kambario kampo.
Mergina gretimoje lovoje iškart atsisėdo, žiūrėdama į Moniką baimės pilnomis akimis.
“Bloga aura.” — sušnibdžėjo.
Ir paprašė Monikos palydėti ją iki slaugytojų.
Bet tuo metu jau visa palata buvo atgijusi.
Visos penkios merginos sėdėjo tamsoje ir kalbėjosi apie kraupų, šaltą vėją, šnabždesius, ir slegiančią tamsą.
Visos jautė, kad kažkas liepia joms išeiti.
Tad nieko nelaukė — visos kartu nužygiavo iki slaugytojų ir ėmė reikalauti, kad būtų perkeltos į kitą palatą.
Ir čia nutiko bene nejaukiausia dalis.
Slaugytojos neliepė joms grįžti.
Nebandė įtikinti, kad tai tik jų vaizduotė šėlsta.
Jos tik apsikeitė keistais žvilgsniais, lyg puikiai žinotų, apie ką pacientės kalba.
Ir be jokių ginčų perstūmė merginų lovas į kitą palatą.
Vis dėlto, merginos jau nebandė užmigti.
Visą naktį jos praleido susispaudusios viena prie kitos bendrose erdvėse, spoksodamos į televizorių.
Ten, kur mažiausiai tamsos.