Maža mergaitė buvo lauke, kai prasidėjo audra.
Ji skubėjo namo, bet nespėjo.
Per apylinkę ėmė slinkti tornadas.
Vėliau, kai viskas aprimo, tėvai puolė mergaitės ieškoti.
Rado griovyje visiškai sveiką.
Ji papasakojo, kad kilus audrai iš kažkur atsirado graži moteris, liepusi mergaitei pulti į griovį.
Tada atsigulė kartu ir tol gulėjo ją apgobusi balta skraiste, kol tornadas praėjo.
Mergaitė pasakojo, kad, kai atsisuko į ją pažiūrėti, moters jau nebuvo.
Niekur nebuvo ir jokio jos pėdsako.
Jei pasaulis būtų teisingas, vaikams niekada neprireiktų angelo sargo pagalbos.
Deja, kartais gelbėtojo prireikia — ir ne tik angelo, bet ir policininko vaidmenyje.
Policijos pareigūnų, kurie dirba nusikaltimų prieš vaikus srityje, darbas yra kupinas priešybių.
Viena vertus, tai galimybė apsaugoti labiausiai pažeidžiamus asmenis.
Kita vertus, kad tai padarytum, turi panirti į tamsiausią žmonijos purvą.
Tuoj girdėsite dvi istorijas, kurias papasakojo policijos pareigūnai.
Jų nusakyti įvykiai paslaptingi — kažkas apsaugojo vaikus greičiau nei tai spėjo padaryti teisėsauga.
Įspėju, kad abiejose istorijose yra žiaurių smurto artimoje aplinkoje detalių, todėl jos tiks ne kiekvienam klausytojui.
Štai kas nutiko.
Vieną vėlų vakarą, šiek tiek po vidurnakčio, prasidėjo byla, kuri ją tiriančiam pareigūnui paliks neišblėstantį įspūdį.
Į nuovadą atvyko jauna moteris, ant rankų laikydama savo mažametį sūnų.
Ji buvo sumušta ir pro ašaras vos galėjo kalbėti.
Moteris pasakė, kad jos buvęs vyras prieš ją smurtavo.
Įvykio detalės buvo siaubingos, bet ji kažkaip rado jėgų save ir savo vaiką atvežti į nuovadą, kur abu galėjo jaustis saugiai.
Atliekant tyrimą prireikė apklausti mažametį, kuris incidento metu ten buvo.
Per apklausą vaikas pasakojo, kaip tėvas supyko, kaip trenkė jo mamai.
Bet tada vaiko istorija pasisuko netikėta linkme.
Mažylis ėmė kalbėti apie pasirodžiusią „gerą moterį“.
Pasak vaiko, jis nebematė, kas vyksta, nes moteris užstojo jam vaizdą.
Ji buvo maloni ir guodė vaiką, laikė jį apkabinusi ir kartojo, kad jam ir jo mamai viskas bus gerai.
Ta moteris net dainavo mažyliui dainelę kalba, kurios jis nesuprato.
Vėliau geroji moteris priėjo prie lauko durų ir pabeldė į jas.
Dar vėliau, anot vaiko, ji padėjo jam ir jo mamai įlipti į automobilį, o tada… nuskrido.
Apklausus motiną, jos pasakojimas irgi skambėjo paslaptingai.
Ji prisiminė, kaip buvęs vyras laikė peilį jai prie gerklės ir spaudė vis stipriau ir stipriau.
Jautė kaip ašmenys įsirėžia į odą.
Buvo įsitikinusi, kad tuoj mirs.
Bet tada vyras staiga ją paleido ir išbėgo iš buto.
Nukentėjusioji neturėjo jokio paaiškinimo, kas privertė jos buvusį vyrą bėgti.
Įtariamasis buvo sulaikytas po aštuonių valandų ir viską prisipažino.
Paklausus apie peilį prie gerklės, jo atsakymas buvo kraują stingdantis.
Jis pasakė:
„Prisiekiu Dievu, ketinau perpjauti jai gerklę. Bet tada išgirdau, kad beldžia į duris. Pagalvojau, kad tai policija. Pamatęs, kad už durų nieko nėra, išbėgau į lauką“.
Byla greitai buvo išnagrinėta.
Vyras nuteistas ilgiems metams kalėjimo, o motina ir mažylis pradėjo naują gyvenimą.
Tačiau liko vienas neatsakytas klausimas: kas buvo ta „gera moteris“?
Šeimai iš pirmosios istorijos pavyko išsigelbėti prieš įvykstant tam, kas neatitaisoma.
Antroje istorijoje pasakoju apie kitą šeimą.
Jai tragedijos išvengti nepavyko.
Policijos ekipažas nuvyko į iškvietimą namuose, kur tėvas visiškai išprotėjo ir bandė iššaudyti savo šeimą.
Jis nužudė žmoną ir bandė surasti savo penkiametį sūnų, kad ir jį nušautų.
Berniukas buvo išbėgęs į lauką ir bandė pasislėpti kieme, už šiukšlių konteinerių.
Galiausiai tėvas jį surado ir iššaudė jo link visą dėtuvę — tiek kulkų, kiek tik buvo ginkle.
Atvykę pareigūnai rado berniuką ištiktą šoko, pasislėpusį ten pat, kur jį rado tėvas.
Bet ant jo kūno nebuvo nė vienos žaizdos.
Aplink berniuką namo sienoje matėsi kulkų skylės.
Kai jie pagaliau galėjo vaiką apklausti ir paklausė jo, kas nutiko, kai tėtis jį rado kieme, berniukas atsakė:
„Prieš mane stovėjo angelas su skydu ir jis mane išgelbėjo. Jis nustūmė nuo manęs ginklą”.
Jūsų laukia dar dvi istorijos.
Jose papasakota grėsmė nenuguls į policijos bylas.
Tai tylios namų istorijos, kuriose nematoma jėga išgelbėjo pačius mažiausius.
Tai nutiko seniai — prieš 18 metų.
Istoriją papasakojo moteris, kuri tuo metu buvo naujagimės mama.
Suprantama, tai buvo laikas, kai jai labai trūko miego.
Vieną naktį apie 3 val. suskambo namų telefonas ir pažadino ją ir jos vyrą.
Vyras atsikėlė, kad atsilieptų, ir išėjo iš miegamojo.
Tą akimirką moteris pajuto, kad po ja kažkas yra.
Ji gulėjo ant savo dukters…
Buvo nusinešusi ją į lovą pamaitinti ir maitindama užmigo.
Kaip ir daugelis tėvų, ji buvo girdėjusi, kad taip gali nutikti, ir jautėsi siaubingai, kad padarė tokią klaidą.
Laimė, jos dukrai viskas buvo gerai, turbūt mama buvo tik ką užgulusi ją.
Vyras grįžo į miegamąjį ir pasakė, kad atiliepus telefonu kažkas kalbėjo jam nesuprantama kalba.
Abu tėvai buvo sukrėsti šio įvykio ir ėmėsi atsargumo priemonių, kad tai daugiau nepasikartotų.
Taip, tas skambutis galėjo būti tik neįtikėtinas sutapimas, bet nei prieš tai, nei po to jų šeimai neteko naktį sulaukti skambučio, ir dar iš nežinomo numerio.
Jų dukrai jau 18-a ir jai patinka manyti, kad turi angelą sargą, kuris tą naktį ją išgelbėjo.
Kartais, kad išvengtume tragedijos, užtenka tiesiog laiku pabusti.
Kitoje istorijoje miegančią mamą pažadino ne telefono skambutis, o kažkas, esantis visai šalia.
Tai irgi nutiko labai seniai — prieš daugiau nei 20 metų, bet tebėra gyva atmintyje Adelės, kuri visa tai papasakojo.
Jos sūnus gimė per anksti, 32-ą nėštumo savaitę.
Naujagimis turėjo palyginti nedaug sveikatos problemų, todėl tėvai galėjo jį parsivežti namo praėjus maždaug mėnesiui po gimimo.
Tik dėl bradikardijos (kitaip tariant — per lėto širdies ritmo) grįžus namo jam dar turėjo būti tiekiamas papildomas deguonis ir kofeinas.
Kai tik šeima grįžo namo, prasidėjo keistoki dalykai.
Pirmiausia, Adelė nuolat jausdavo nežinia kieno buvimą šalia.
Keisdama sūnui sauskelnes, ji pradėdavo kalbėtis su savo vyru, bet atsisukusi suprasdavo, kad kambaryje be jos ir kūdikio daugiau nieko nėra.
Be to, berniuko mama dažnai sapnuodavo, kaip sūnaus kambaryje užtinka nepažįstamą moterį.
Niekada nematė jos veido.
Sapne matydavo moters ilgais plaukais šešėlį, kuris stovėjo prie vaiko lovelės ir tiesė į jį ranką.
Šie sapnai Adelės niekada negąsdino.
Nors jie atrodė šiurpokai, bet kartu buvo ir kažkokie raminantys.
Šeimos augintiniai — šuo ir katė — taip pat ėmė elgtis keistai.
Atsisakydavo eiti į sūnaus kambarį, tik sėdėdavo laiptų apačioje ir vis palenkdavo galvą, lyg kažko klausytųsi.
Galiausiai keistai elgtis ėmė ir daiktai.
Pavyzdžiui, šeima turėjo tokį žaislą — didelį paukštį, kuris, kai uždengdavai ir atidengdavai jo akis, sakydavo „PeekaBoo“.
Šis žaislas nuolat imdavo pats kalbėti.
Net ir tada, kai Adelė jį padėjo į dėžę spintoje.
Taigi, jausmas, kad namuose atsirado kažkokia nematoma esybė, vis stiprėjo.
Gimus vaikui berniuko seneliai padovanojo šeimai AngelCare mobilią auklę.
Tai tokia po čiužiniu dedama pagalvėlė, kuri, per tam tikrą laiką neaptikusi jokio judesio, įjungia pavojaus signalą.
Kadangi jų sūnus buvo mažytis, svėrė tik kiek daugiau nei du kilogramus, šis signalas dažnai įsijungdavo.
Nuo jo Adelė pabusdavo, eidavo į vaikelio kambarį, išjungdavo signalą ir patikrindavo, kaip jos sūnus laikosi.
Jam visada viskas būdavo gerai.
Tėvai niekada nemanė, kad tie pavojaus signalai yra kažkas rimto.
Kadangi kūdikis toks mažytis, turbūt pagalvėlė tiesiog nefiksavo jo kvėpavimo.
Todėl jie nusprendė jos laikinai nebenaudoti.
Bet tada vieną naktį nutiko kai kas ypatingo.
Berniukas buvo namuose jau mažiausiai mėnesį.
Tėvų lova buvo šalia miegamojo durų.
Adelė miegodavo durų pusėje.
Tą naktį ji miegojo kietai, bet pabudo nuo pojūčio, kad yra grubiai purtoma.
Per miegus ji pralemeno vyrui, ‘ką tu čia darai’, ir atsimerkė.
Pamatė, kad jos vyras ne tik giliai įmigęs, bet išvis miega ne toje pusėje, iš kurios prieš tai kažkas ją purtė.
Ji iš karto pašoko ir nubėgo į sūnaus kambarį.
Įjungė kambaryje šviesą (ko šiaip niekada naktį nedarydavo) ir išgirdo, kaip iš lovelės atsklido gilaus įkvėpimo garsas.
Dažnai, kai kūdikiai nustoja kvėpuoti, tereikia juos išgąsdinti, kad jie vėl įkvėptų.
Todėl Adelė yra įsitikinusi, kad jos sūnus buvo nustojęs kvėpuoti, bet staigiai įsijungusi šviesa privertė jį krūptelėti ir vėl įkvėpti.
Kažkas pažadino Adelę ir taip išgelbėjo jos sūnų nuo mirties.
Po šio įvykio sapnai ir keisti nutikimai su gyvūnais bei žaislais tęsėsi.
Tačiau kai jų sūnus sustiprėjo ir nustojo vartoti papildomą deguonį ir kofeiną, visi keisti reiškiniai liovėsi.
Gyvūnai nustojo keistai elgtis, o žaislai daugiau niekada patys nebeįsijungė.
Berniuko mama net po dviejų dešimtmečių mano, kad kažkas iš ligoninės palydėjo jos sūnų namo, kad jį apsaugotų.
Iš sapnų ji susidarė įspūdį, kad tai buvo jauna moteris.
Adelė visada bus jai dėkinga, kad saugojo jos sūnų ir tą naktį ją pažadino.