1837-ųjų ruduo, Londonas.
Naktys jau darėsi ilgos, drėgnos ir šaltos.
Mergina vardu Merė Stevens paliko tėvų namus ir išėjo į darbą — pas šeimą, kuriai tarnavo.
Maršrutą puikiai žinojo.
Kaip įprastai, ji trumpino kelią kirsdama parką, kurį gaubė klampi nakties tyla.
Girdėjosi tik Merės batų kaukšėjimas.
Bet ir tas staiga nutilo.
Merė nespėjo net krūptelėti, kai iš nakties tamsos išniręs padaras ją parbloškė.
Aštriais nagais ėmė draskyti jos drabužius ir bučiuoti jos veidą.
Jo oda buvo šalta ir lipni — greičiau lavono, o ne gyvo žmogaus.
Tik tada Merė atsitokėjo ir ėmė visa gerkle klykti.
Tas klyksmas padarą išgąsdino ir jis dingo.
Išgirdę klyksmą subėgo praeiviai, kurie bandė užpuoliko ieškoti, bet nesėkmingai.
Kitą dieną paslaptingoji būtybė sugrįžo.
Prie pat Merės namų užšoko ant važiuojančios karietos, išgąsdino vadeliotoją ir taip sukėlė avariją, kurioje vadeliotojas buvo sunkiai sužeistas.
Šįkart atsirado liudininkų, kurie matė tą padarą ir patvirtino, kad pabėgdamas jis peršoko bene 3 metrų aukščio tvorą.
Tokios istorijos sekė viena kitą.
Kažkas matė, kad būtybė turėjo ragus.
Kažkas matė jos smailėjančias ausis.
Greitai paslaptinga būtybė buvo plačiai aptarinėjama ne tik iš lūpų į lūpas, bet ir žiniasklaidoje, ir netgi parlamente.
Spėliota, ar tai gali būti žmogus? Arba demonas? O gal pats velnias?
Kas ten bebuvo, padarui greitai buvo duotas vardas.
Dėl stebinančių galimybių peršokti net labai aukštas kliūtis, jį praminė Spring-heeled Jack.
Spyruokliuojančiu Džeku.
Beveik kiekvienuose britų namuose buvo aptarinėjamos legendos apie šį padarą.
Ir dar ne vieną dešimtmetį vis kas nors pranešdavo su juo susidūręs.
Tokiame kontekste, pačiame įkarštyje nerimo, kad šalyje siaučia kažkoks galimai velnias, nutiko ir pagrindinė šio epizodo istorija.
1855-ųjų žiema Devono grafystę aplankė stingdančiu, Britanijai neįprastu šalčiu.
Gal tik seniausi gyventojai atsiminė šaltesnę žiemą.
Vasario 8-osios vakarą dangus prapliupo snaigėmis.
Gausiai snigo visą naktį.
Po kelių valandų, kai saulė ėmė lįsti virš horizonto, Exmoutho, Lympstono ir daugybės kitų grafystės miestelių gyventojai pamatė, kad naktį juos aplankė svečias.
Exmouthe dirbęs kunigas George’as Musgrave’as žengė į šaltą vasario orą ir turbūt vienas pirmųjų tai pastebėjo.
Pėdsakus.
Bet tai nebuvo palaido šuns ar atklydusio girtuoklio pėdos.
Tai buvo kanopų įspaudai.
Į juos bežiūrinčiam Musgrave’ui ėmė šiauštis plaukai.
Jis suprato, kad sniege įspausti žingsniai driekėsi tiesia linija.
Maždaug po vieną pėdsaką kas keliasdešimt centimetrų.
Joks keturkojis gyvūnas taip nevaikšto.
Bet ir tarp dvikojų… niekas nesugebėtų to, ką naktį išdarinėjo šis padaras.
Jo pėdsakų buvo visur.
Jis ėjo laukais, miestų gatvėmis, žmonių kiemais.
Jis perlipo tvoras, viena kurių buvo keturių metrų aukščio.
Jis vaikščiojo net namų stogais, kol po jais ramiai miegojo žmonės.
Suskaičiuota, kad tie keisti, jokių kliūčių nepaisę pėdsakai galėjo tęstis daugiau nei šimtą kilometrų.
Devono grafystę apėmė baimė.
Miestelių ir kaimų gyventojai nakčiai užsirakino duris, kurių niekas nerakindavo dešimtmečius.
Sutemus atitraukė vaikus nuo langų.
Nes nutikimui jie turėjo paaiškinimą.
Kas gi daugiau gali vaikščioti dviem kanopomis, jei ne pats velnias?
Baimė yra keistas dalykas.
Kartais ji paverčia mus krūpčiojančiais, besislepiančiais zuikiais.
Tais, kurie užsirakina duris nakčiai ir atitraukia vaikus nuo palangų.
O kartais baimė išlaisvina mūsų žiaurumą.
To apraiškų Devono grafystėje irgi pasitaikė.
Apie trisdešimt vyrų iš Topshamo apsiginklavo ir išėjo į laukus medžioti niekadėjo.
Čia jų dėmesį patraukė kaimo kvailelis Danielius, kurį medžiotojai ėmė persekioti ir vos nenulinčiavo.
Prie masinės psichozės svariai prisidėjo žiniasklaida.
Laikraščiuose pėdsakai buvo įvardyti “paties Šėtono žymėmis”, “velnio darbu”, ar paliktais “jo Šėtoniškosios Didenybės”.
Siekiant suvaldyti situaciją, imta ieškoti racionalių paaiškinimų.
Pirmasis to ėmėsi kunigas kunigas Musgrave’as, kad sustabdytų beprotybės plitimą savo parapijoje.
Per sekmadienio pamaldas, sakydamas pamokslą, jis tikino, kad tie pėdsakai priklausė kengūrai, kuri pabėgo iš privataus žvėryno Sidmoutho mieste.
Vėliau laiške Musgrave’as prisipažins, kad pats menkai tikėjo savo paties paaiškinimu.
Bet reikėjo kažką sugalvoti.
Juk negali leisti parapijiečiams manyti, kad tavo, kaip kunigo, valdose naktimis šeimininkauja pats Šėtonas.
Tuo metu Londone mokslo žmonės bandė rasti įtikinamesnių paaiškinimų.
Žinomas biologas seras Richardas Owenas rašė laikraščių redakcijoms įtikinėdamas, kad pėdsakus paliko barsukas.
Vietiniams toks aiškinimas atrodė juokingas.
Didmiesčių gyventojai tegul postringauja ką nori, bet kaimų ir miestelių gyventojai žino, kad barsukai slampinėja iš kampo į kampą ieškodami maisto.
Jie neina tiesia linija.
Ir tikrai neperlipa už žmogų dvigubai aukštesnių tvorų.
Kiti teigė, kad pėdsakus paliko meteorologinis balionas, atklydęs iš Dovenporto.
Balionas neva nutrūko nuo grandinės, dalį jos nusinešdamas su savimi.
Ta grandinė galimai vis paliesdavo žemę ar kitą paviršių, taip palikdama pusapvalius įspaudus.
Tai irgi neįtikino vietinių.
Grandinė, velkama baliono, juk paliktų ir vilkimo žymių.
Tokių nebuvo.
Be to, nebuvo ir jokių oficialių įrašų apie paklydusį balioną.
Tuo tarpu žurnalo Illustrated London News korespondentas Tomas Foxas pirmasis pasiūlė, kad pėdsakus palikti galėjo pelės.
Jos neva šuoliavo per gilų sniegą, o kiekvienu nusileidimu palikdavo savo kūno įspaudą, kuris galėjo atrodyti kaip kanopa ar pasaga.
Ir šia versija patikėti buvo sunku.
Juk pelė paliktų uodegos įspaudą.
Ir apskritai… Kiek pelių turėtų pasikeisdamos šokinėti, kad jų kūnų įspaudai nusidriektų šimtą kilometrų?
Praėjus keletui dienų po pirmojo incidento, Topshame pėdsakai vėl pasirodė.
Šįkart jų maršrutas buvo aiškus ir netgi prasmingas.
Lyg tyčinis bandymas pašiepti bažnyčią.
Naujieji pėdsakai nusidriekė per bažnyčios šventorių ir sustojo tiesiai prie kunigo durų.
Tai davė pagrindo naujiems svarstymams.
Gal pėdsakus paliko žmonės, tyčia norėję visus pagąsdinti?
Arba tiesiog papokštauti?
Mūsų laikų mokslininkai šios temos vis dar nėra apleidę.
Nors nėra vieningo sutarimo dėl vieno kaltininko, tačiau manoma, kad incidentą lėmė aplinkybių visuma.
Pavyzdžiui, pelės.
Taip, jų kūnų įspaudai neatrodo kaip kanopos.
Bet atsižvelgiant į tos nakties oro sąlygas, šių įspaudų forma galėjo pakisti.
Kadangi pirmiau prisnigo, tada sekė atlydys, o tada vėl speigas, įspaudai galėjo išsilydyti ir vėl sušalti į kanopos ar pasagos formą.
Tad pirmieji pėdsakai, kuriuos pamatė ir kunigas Musgrave’as, ir daugelis kitų vietos gyventojų, galėjo atsirasti tokiu būdu.
Kilus panikai ir žiniai sklindant iš lūpų į lūpas, tikėtina, pasiteisino posakis: baimės akys plačios.
Išsigandę žmonės bet kokius arklių, asilų, elnių ir net pelių ar barsukų pėdsakus galėjo palaikyti velnio pėdsakais, pernelyg nebesigilinant į jų formą ar išsidėstymą.
Neatmestina, kad šioje sumaištyje atsirado ir pokštininkų, kurie pririšę pasagą prie ilgos lazdos, kur nors tų pėdsakų dar pridėliojo.
Taip pat manoma, kad tie pėdsakai iš tikrųjų greičiausiai nesidriekė tiesia linija visą šimtą kilometrų, o buvo išskaidyti, tarpusavyje nesusiję.
Istorikai taip pat primena, kad tai nebuvo vienintelis toks incidentas.
Penkiolika metų anksčiau, 1840-aisiais, Antarktikos tyrinėtojas seras Jamesas Clarkas Rossas išsilaipino Kergueleno saloje Indijos vandenyno pietuose.
Kerguelenas yra nuošali Antarktikos sala, kurioje nėra sausumos žinduolių.
Tačiau Rossas savo knygoje rašė, kad jo ekspedicija saloje rado ponio arba asilo pėdsakus su įdubimais abiejose pusėse, panašius į pasagą.
Pėdsakai buvo matomi sniege, kol išnyko ant uolėtos žemės.
Rossas spėjo, kad jie priklausė gyvūnui iš kokio sudužusio laivo, tačiau paties gyvūno niekada nerado.
Kergueleno pėdsakų ir Devono grafystės pėdsakų panašumas ne tik stulbina, bet ir rodo, kad tai yra pasikartojantis reiškinys, greičiausiai nulemtas sniego ir oro sąlygų.
Kergueleno sala patiria panašius užšalimo ir atlydžio ciklus, kokius vieną vasario naktį patyrė ir Devono grafystė.
Labai tikėtina, kad Kergueleno pėdsakai taip pat buvo palikti mažesnio gyvūno (galbūt jūrinio paukščio) ir iškraipyti tų pačių oro sąlygų, kurios transformavo Devono grafystės pelės pėdsakus.
Nebent manytume, kad velnias nusprendė pasivaikščioti ir po Antarktiką.
1855-ųjų kovo mėnesį sniegas Devono grafystėje galiausiai nutirpo.
Šalčiai baigėsi.
Atėjo pavasaris ir sunaikino velniškas kanopų žymes.
Tačiau šiurpas ant vietos gyventojų odos taip lengvai neišnyko.
Jie niekada nerado galutinio kaltininko.
Niekada nesugavo pokštininko už rankos.
Ir niekada iki galo nepaaiškino, kaip pelė, barsukas ar balionas galėjo per vieną naktį terorizuoti tiek daug kaimų ir miestelių.
Įsivaizduoju, kiek daug buvo tokių naktų…
Kai žiemos vėjas kaukė ir pustė sniegą kieme, o Devono grafystės žmonės žvelgė pro apšerkšnijusius namų langus.
Ir kaskart nejaukiai tikėjosi nepamatyti savo kieme, baltoje drobėje naujų kūrinių.
Tų velniškų pėdsakų.
Verta paminėti, kad epizode rėmiausi daugybe šaltinių, bet ypač istoriko Mike’o Dasho straipsniu „The Devil’s Hoofmarks: Source Material on the Great Devon Mystery of 1855”.