Prabundi, nes prie lovos skamba telefonas. Matai, kad skambina geras draugas, todėl atsiliepi.
Atsiliepus, jis paklausia “kaip gyveni”. Tu kažką burbteli. Tada draugas pasako, kad šiuo metu jaučia ramybę ir kad jam gera. Tu pasidžiaugi draugo sėkme, bet nori miego, todėl atsisveikini.
Atsisveikinęs pabundi ir supranti, kad draugo skambutį sapnavai. Pažvelgi į laikrodį. Antra valanda nakties. Apsisuki ant kito šono ir vėl užmiegi.
Ryte atsikeli ir eini pusryčiauti, bet sulauki kito, tikro skambučio. Iš jo sužinai, kad šiąnakt, apie pirmą valandą nakties, kažkas įsilaužė į tavo draugo namus ir jį nužudė.
Mirtis yra pribloškianti gyvenimo dalis.
Galutinis ir neatstatomas mylimo asmens išėjimas — tai tragedija, su kuria gali būti sunku ne tik susitaikyti, bet ir ją įsisąmoninti.
Kartais išgyventi ir geriau suprasti netektį padeda sapnai.
Tokie sapnai, kuriuose vėl bendraujama su mirusiuoju, yra nepamirštami.
Juose mirusieji patvirtina, kad jiems viskas gerai, ar net atsisveikina.
Dažnai sapnuose mirusieji elgiasi taip, lyg būtų gyvi, ir tenka jiems, o kartu ir sau, priminti: tu mirei.
Suprantu, kodėl žmonės, kurie susapnuoja mirusius artimuosius, patiki iš tiesų su jais bendravę.
Toks tikėjimas guodžia, jei sapnas buvo gražus, jei miręs asmuo pasako, kad jam viskas gerai.
Manau, kad ir pats tuo tikėčiau, jei patirčiau tokį sapną.
Bet mane ypač domina kitokios, nepaprastos sapnus lydinčios aplinkybės.
Kai tampa sunku paneigti, kad miręs žmogus išties galėjo sapne apsilankyti.
Pirmoji, trumpa istorija buvo kaip tik tokia — sapne atsisveikino žmogus, kurį sapnuojantis dar nežinojo, kad jis miręs.
Apie tokius sapnus šiandien ir pasakosiu tikras istorijas, nutikusias tikriems žmonėms.
Kaip visada, spręskite patys — ar šie sapnai tik atsitiktinumas, ar tikra žinia iš Anapus.
Tai Juliaus istorija. Jam buvo apie dvylika metų, kai susidraugavo su dvejais metais jaunesniu berniuku. Deja, naujasis draugas sirgo mirtina ir nepagydoma liga, vadinama Batteno liga.
Berniukui reikėjo draugo, todėl Julius jo niekada neapleido — net apakusio ir paralyžiuoto. Kuo dažniau eidavo pas jį, skaitydavo jam ir kartu su juo žiūrėdavo, o tiksliau klausydavo, filmus.
Vieną vakarą Julius buvo labai pavargęs ir greitai užmigo. Jo sapnas prasidėjo nuo to, kad, kaip įprastai, jis ėjo pas draugą į namus, ir staiga pamatė jį bėgantį link jo su šypsena veide.
Sapne Julius buvo priblokštas matydamas draugą sveiką, tiesiog žiūrėjo į jį negalėdamas patikėti savo akimis.
Sergantis berniukas priėjo prie jo ir ėmė kalbėti:
„Tai štai kaip tu atrodai. Noriu, kad žinotum, jog buvai vienintelis mano draugas. Prašau, nesijaudink. Man daugiau nebeskauda.“
Jis nuėjo ir sapnas baigėsi. Julius pabudo.
Gulėjo apmąstydamas sapną, o po kiek laiko į jo kambarį atėjo mama ir verkdama pranešė žinią. Jo draugas mirė.
Nors buvo labai liūdna, bet sapnas leido Juliui jaustis ramiai.
Jis žinojo, kad jo draugui viskas gerai.
Vaikų ryšys su anapusiniu pasauliu išties yra savitas — toks tiesmukas ir be baimės.
Tai patvirtina ir kita istorija, taip pat nutikusi vaikui.
Aštuonmetis berniukas vardu Arturas vieną dieną nenuėjo į mokyklą, nes sirgo.
Draugas po pamokų turėjo atnešti jam namų darbus, bet nepasirodė.
Vakare senelis grįžo iš darbo ir pasakė Arturui, kad jo draugas mirė.
Vaikas visą vakarą jautėsi siaubingai, bet jam šiaip taip pavyko užmigti.
Tą naktį jis sapnavo, kad yra su savo draugu žaidimų aikštelėje prie mokyklos.
Sapne jie kalbėjosi, ir draugas pasakė, kad yra saugus ir kad jam visai neskaudėjo, kai mašina jį partrenkė.
Kitą dieną mama norėjo su Arturu pasikalbėti apie jo draugą pražudžiusį įvykį.
Ji atsargiai paklausė, ar sūnus norėtų tiksliau sužinoti, kas jo draugui nutiko.
Arturas pasakė, kad jau viską žino, nes draugas pats papasakojo.
Jis išties žuvo partrenktas automobilio.
Mama galvojo, kad vaikui viską pasakė senelis.
Ji buvo įsiutusi.
Bet senelis teigė, kad jam nieko nepasakojo, kad nedarytų taip nepasitaręs su berniuko mama.
Arturas taip pat buvo įsitikinęs, kad viską sužinojo iš sapno.
Kitą naktį jis vėl sapnavo savo draugą ir jie vėl kalbėjosi, žaidė, linksminosi.
Galiausiai draugas pasakė, kad jau tikrai turi iškeliauti ir kad jie daugiau niekada nebepasimatys.
Kitą dieną įvyko draugo laidotuvės ir išties — nuo to laiko Arturas nė karto draugo nebesapnavo.
Jei vaikų sielos, regis, iškeliauja be pykčio, tai suaugusiųjų gyvenimai yra sudėtingesni.
Juose lieka nuoskaudų ir neblėstančio pykčio.
Apie tai — kita istorija.
Elenos sesuo turėjo problemų su alkoholiu ir narkotikais.
Ji mirė 2005 metais.
Prieš mirtį sesuo Elenai pasakė, kad greitai mirs.
Bet ji tik numojo ranka ir atsakė: nustok kvailioti ir susitvarkyk gyvenimą.
Elena po sesers mirties patyrė du itin ryškius sapnus, kuriuose ji jai pasirodė.
Pirmajame sapne sesuo buvo įniršusi ir pasirodė kaip raudonai apsirengęs angelas.
Sakytum, keršto angelas.
Tuo metu vyras, vaikystėje išnaudojęs abi seseris, sėdėjo kalėjime.
Sapne Elena matė, kaip sesuo sklendžia virš vyro jo kameroje, o šis dreba iš baimės.
Tada sesuo įkišo ranką jam į krūtinę ir suspaudė jo širdį.
Praėjus kuriam laikui Elena sužinojo, kad tas vyras mirė kalėjime nuo plyšusios aortos.
Sesuo ne kartą buvo sakiusi, kad jis už viską sumokės.
Ji manė, kad patirta prievarta buvo pagrindinė priežastis, nulėmusi priklausomybę alkoholiui ir narkotikams.
Antrajame sapne sesuo pasirodė visiškai kitokia.
Ji atrodė taip, kaip anksčiau, kai priklausomybė dar nebuvo sunaikinusi jos kūno ir proto.
Ji buvo rami ir laiminga.
Netikėtai pasakė: „Tu nepatikėsi, kas čia yra su manim.“
Tuomet pasirodė jų bendra draugė Viktorija, pamojavo ir pasisveikino.
Ji taip pat atrodė rami ir laiminga.
Viktorija anksčiau buvo susidūrusi su rimtomis psichikos problemomis.
Paskui ji kažkur išsikraustė ir ilgą laiką apie ją nebuvo jokių žinių.
Praėjus trims mėnesiams po sapno, Elena kartu su kita seserimi ir draugais buvo bare, kai išgirdo, kad Viktorija prieš kelis mėnesius atėmė sau gyvybę.
Elena tiki, kad abu sapnai turėjo žinią.
Pirmasis parodė, kad teisingumas arba kerštas buvo įvykdytas.
Antrasis leido suprasti, kad ir sesuo, ir Viktorija nesikankina, ilsisi ramybėje.
Daugiau ji sesers sapnuose nebematė.
Elena mano, kad ir nebematys, nes viskas jau buvo pasakyta.
Šioje istorijoje sapnai atnešė užbaigtumo jausmą.
Tačiau kartais mirusieji grįžta, nes vis dar jaučia atsakomybę už tuos, kuriuos paliko.
Grįžta, kad atliktų paskutiniuosius darbus.
Tokia yra Kristinos istorija.
Ji tvirtina, kad tai, ką papasakosiu, įvyko iš tikrųjų – ir visam laikui pakeitė jos pasaulėžiūrą.
Kristina užaugo dvibučiame name Čikagoje, kuris daugiau nei dvidešimt metų priklausė jų šeimai.
Tai buvo jos… tėviškė.
Šeima gyveno pirmame aukšte, o antrasis buvo nuomojamas.
Jos tėvas jį prižiūrėdavo, pats rūpinosi visais remonto darbais – nuo smulkių iki rimtų.
Net stogą remontavo pats.
2009-ųjų rudenį tėvas mirė, staiga ir visiškai netikėtai, tiesiog namuose.
Netektis buvo ypač sukrečianti.
Po kurio laiko – praėjus keliems mėnesiams – tėvas pasirodė jai sapne.
Tačiau tai nebuvo paprastas sapnas.
Kristina suvokė, kad sapnuoja, ir viską regėjo labai ryškiai, ne per miglą, kaip įprastai.
Sapne namas atrodė toks, kaip visada.
Ji atidarė pirmo aukšto laiptinės duris.
Tėvas stovėjo laiptų viršuje.
Atrodė įsitempęs, susirūpinęs.
Jis mostelėjo ranka, kviesdamas ją sekti paskui.
Kristina sudvejojo ir atsisakė, nes buvo girdėjusi, kad negalima sapne sekti mirusiojo ar jo apkabinti, nes tai pranašauja mirtį.
Tėvas, regis, suprato ir kažkaip telepatiškai ją nuramino, kad tai ne toks kvietimas.
Galiausiai ji sutiko ir nusekė į antrą aukštą.
Butas buvo toks, kaip visada.
Tėvas nuvedė Kristiną į pagrindinį miegamąjį ir pasakė, kad čia prakiurs stogas.
Kai tai nutiks, reikės pastatyti kibirą – būtent šioje vietoje.
Jis parodė tikslią vietą ant grindų ir paaiškino, koks kibiras tiks – paprastas, kokį galima nusipirkti statybinių prekių parduotuvėje.
Pabudusi Kristina sapną pamiršo.
Nusiprausė po dušu, tada nuėjo į mamos kambarį ir laukė, kol ši baigs džiovinti plaukus.
Tuo metu, kai mama junginėjo plaukų džiovintuvą, Kristina staiga prisiminė sapną.
Ji pradėjo pasakoti apie tėvą, apie laiptus, apie jo įspėjimą.
Ir tada pajuto.
Tekšt.
Tekšt.
Šaltas vanduo krito jai tiesiai ant galvos.
Kristina pakėlė akis ir pamatė, kaip ant lubų kaupiasi drėgmė.
Apimta šoko, ji pasakė motinai, kad tėvas sapne perspėjo, kad būtent čia, tik antrame aukšte, prakiurs stogas.
Motina pagriebė raktus nuo buto antrame aukšte ir nubėgo aukštyn.
Kristina sekė iš paskos.
Toje pačioje vietoje, kurią tėvas parodė sapne, lubos – tiksliau, stogas – lašėjo.
Ant grindų buvo susidariusi bala.
Vanduo jau kurį laiką tekėjo žemyn į pirmą aukštą, to niekam nepastebint.
Kristina tiki, kad po mirties, kaip ir būdamas gyvas, tėvas rūpinosi namais ir norėjo padėti savo šeimai.
Jis grįžo, kad nurodytų, kaip apsaugoti namus nuo fizinės žalos.
Tačiau kartais mirusieji grįžta su daug sunkesne užduotimi.
Sapne jie paverčia mus savo pasiuntiniais.
Ir ta našta gyviesiems gali būti bauginanti.
Apie tai — paskutinė istorija.
Ją papasakojo mergina, vardu Simona.
Sapne ji stovėjo dabar jau mirusių senelių svetainėje, ir pirmas dalykas, kuris ją pribloškė, buvo ne baldai, ne šviesa ir ne pažįstama tyla, bet senelio ir močiutės veidai.
Jie atrodė sveiki.
Senelis stovėjo tiesus ir tvirtas, toks, koks buvo, kol kepenų liga jo nepalaužė.
Šalia jo – močiutė. Jos žvilgsnis buvo aiškus, sąmoningas, nepalytėtas ilgų metų blunkant nuo Alzheimerio ligos.
Abu jie šypsojosi tuo pačiu švelniu šypsniu – beveik palaimintu, tarsi visa, kas juos gyvenime sugniuždė, niekada nebūtų egzistavę.
Iš pradžių šis vaizdas Simoną apstulbino.
Bet tada ją užliejo džiaugsmas.
Senelis nusijuokė ir pakėlė ją į orą, lyg ji vėl būtų maža mergaitė, ir lėtai, nerangiai pradėjo sukti po svetainę.
Ji buvo jau perkopusi dvidešimt, bet sapne tai neturėjo jokios reikšmės.
Jis šoko su ja taip, kaip kadaise, jos vaikystėje – kai laikas dar atrodė begalinis, o senelio kūnas buvo patikimas.
Tada sapne atsirado raštelis.
Močiutė ištiesė jį su tokiu rimtumu, kuris akimirksniu užgožė visą šilumą.
Žinutę iš raštelio močiutė liepė išmokti mintinai.
Kiekvieną žodį.
Tie žodžiai turėjo būti pakartoti visai šeimai tiksliai taip, kaip parašyta.
Kad šeima patikėtų, jog žinutė tikrai iš močiutės.
Rašysena nekėlė abejonių. Rašyta močiutės ranka. Tvirtos, pažįstamos linijos.
Simonai pasidarė nejauku.
Ji niekada nebuvo tikra, kad egzistuoja kažkas po mirties, ir ta abejonė sekė ją tarsi šešėlis.
Ji nenorėjo būti pasiuntine.
Mintis apie tai Simoną vertė jaustis kvailai.
Ji nenorėjo tokios gėdos — stoti prieš šeimą ir prašyti visų patikėti ja.
Susierzinimas spaudė krūtinę.
Prieš pat pabusdama ji uždavė klausimą, tikėdamasi, kad tai ją išlaisvins nuo pareigos močiutei.
Kodėl aš?
Šeima buvo didelė. Anūkų – daug. Tikrai galėjo pasirinkti kitą.
Močiutė tik nusišypsojo dar plačiau.
Ji pasakė, kad pasirinko ją todėl, kad ja gali pasitikėti.
Tai buvo tiesa. Simona buvo kruopšti ir sąžininga, gal net pernelyg.
Todėl ji padarė tai, ko sapne jos prašė.
Per kitą šeimos susitikimą, sėdėdama tarp sulankstomų kėdžių ir laužo dūmų, ji papasakojo apie savo sapną.
Pakartojo žinutę tiksliai taip, kaip buvo liepta – žodis žodin.
Niekas nesijuokė.
Vieni braukė ašaras. Kiti tyliai, bet su nuostaba pastebėjo, kad tie žodžiai skambėjo lygiai taip, kaip močiutė visada kalbėdavo.
Ta keista akimirka šeimai atnešė ramybę.
Jie patikėjo, kad du žmonės, kuriuos šeima prarado, vėl yra kartu, vėl yra sveiki ilsėdamiesi ramybėje.
Suprantu, kad viską galima paaiškinti sutapimais ir žmogaus proto bandymu save paguosti.
Bet kai tokių istorijų randasi daugybė, kai jos tokios detalios ir keičiančios gyvenimus, pasidaro sunku jas nurašyti.
Galbūt sapnai yra tik mūsų pasąmonės būdas atsisveikinti, jei nespėjome to padaryti laiku.
O galbūt tai įrodymas, kad ryšys tarp artimųjų nenutrūksta net tada, kai vienas iš mūsų iškeliauja.
Kad ir kaip būtų, šie sapnai atneša ramybę.
O ramybė, net ir atėjusi iš nakties tamsos, yra tai, ko mums visiems reikia.