Tamsi naktis Amerikos užkampy.
Tu varai savo senu kadilaku kažkokiam užmiesčio kely.
Greit varai, gal ant 140.
Ir staiga užsideg i vėl užgest šviesa salone.
Sulėtini greitį, kad patikrintum, ko ta šviesa degiojas, a neprasidarė kokios durelės.
Tada vidury kelio pamatai sugedusią mašiną su išjungtom šviesom.
Pažįsti savo 77-ų kadilaką, tai supranti, kad su anuo staigiai persirikiuot yr neįmanoma užduotis.
Supranti, kad jei nebūtum anksčiau sulėtinęs greičio dėl tos šviesos salone, būtum į baisią avariją patekęs.
Abidvi durelės buvo uždarytos (dvi tėr).
Kodėl būtent tą naktį i būtent tuo metu užsidegė šviesa salone?
Niekad anksčiau i niekad paskui ana neįsijungė pati.
Gal ten buvo angels sargs?
Ar esate kada tik per plauką išvengę nelaimės?
Gal norėjote žengti į gatvę, bet kažkas jus sulaikė?
Gal kažkas sušnibždėjo į ausį “stok!”, plytai ištykštant prieš jus ant šaligatvio?
Tikėjimas, kad kažkokia nematoma jėga gali saugoti žmogų, yra senas kaip pati žmonija.
Dar šumerai manė, kad žmonėms būtina jų asmeninio dievo pagalba.
Ir kad kiekvienas žmogus turėjo tokį dievą ar deivę, kurie dėl vienos ar kitos priežasties juos pasirinko, saugojo ir jiems padėjo.
Senovės graikų ir romėnų tikėjimuose randami atitikmenys — daimon ir genius — taip pat nurodė esybę, kuri padeda ir saugo.
Senovės lietuviai irgi tikėjo, kad deivė Laimė ne tik dalyvauja mums gimstant, bet ir visą gyvenimą mus lydi ir mumis rūpinasi.
Šiandien geriau mums pažįstama angelo sargo samprata ateina iš krikščionybės — tikima, kad angelai sargai saugo žmones, kuriuos Dievas jiems paveda saugoti.
Naujajame Testamente minimi tokie atvejai, kai angelui paskiriama saugoti kokią nors bendruomenę.
Bet kasdienybėje angelą sargą dažniausiai suprantame kaip esybę, kuri saugo vieną žmogų.
Kai kažkam per atsitiktinumą pavyksta išvengti mirties, sakoma, kad jį išgelbėjo jo angelas sargas.
Istorijų šiai temai turiu tiek daug, kad teko laidą dalyti į du epizodus.
Pirmajam epizodui surinkau tikras istorijas apie žmones, kuriuos kažkas netikėtai, gal net stebuklingai, išgelbėjo.
Štai viena iš jų papasakotų istorijų.
Du draugai svečiavosi pas Ajovoje gyvenančius vieno iš jų tėvus.
Grįžtant namo, į Naująją Meksiką, jie pateko į pūgą.
Važiuojant 60-uoju greitkeliu Teksase netoli miestelio, pavadinimu Canadian, jų mažytė Honda nuslydo nuo kelio.
Bandė ją atsikasti, panaudoti salono kilimėlius geresniam sukibimui, bet viskas buvo veltui.
Jie kaip reikiant užklimpo.
Juokingiausia — užklimpo Teksase, kur pūgos itin retos.
Netoliese vyrai pamatė sodybą, iš kurios sklido šviesa.
Nors buvo antra valanda nakties, jie nusprendė pasibelsti į duris — gal sulauks pagalbos.
Nesinorėjo mirtinai sušalti kažin kur Teksase.
Duris atidarė mažytė sena moteris.
Kai sakau mažytė, turiu omenyje tikrai mažesnė nei pusantro metro.
Ir tikrai labai sena.
Nelaimėliai paaiškino jai, kad įstrigo sniege ir reikia ištraukti juos iš griovio.
Į lauką išėjo jos toks pat mažytis vyras (na, gal metro penkiasdešimties) ir pasakė, kad eitų paskui jį link tvarto.
Ir kad jis ištrauks juos padedant Zuzu.
Lauke prie tvarto stovėjo senas „Ford Highboy“ pikapas.
Jie visi trys sulipo į kabiną, senukas patrynė prietaisų skydelį ir pasakė: „nagi, Zuzu“.
Na ir ką, Zuzu užsivedė.
Nuvežė juos ten, kur buvo įklimpę, ir be problemų ištempė mažąją Hondą ant kelio.
Likę dviese draugai nuvažiavo į Canadian miestelį ir apsistojo tokiame bjauriame motelyje, kad abu miegojo su drabužiais.
Kitą dieną grįžo namo į Naująją Meksiką ir jokių kitų incidentų nepatyrė.
Vienas iš draugų, kuris ir papasakojo šią istoriją, gana dažnai važinėja tuo greitkeliu, kuriame jie buvo įstrigę.
Jis nusprendė, kad kitą kartą, kai važiuos pro šalį, būtinai užsuks pas tuos žmones dienos metu, padėkos ir įteiks kokią dovanėlę.
Problema ta, kad šalia Canadian miestelio, prie to posūkio 60-ajame greitkelyje, nėra jokio namo.
Jokios mažų senukų poros.
Jokio tvarto, jokio Zuzu taip pat nėra.
Nuo tada, kai tą gruodžio naktį nulėkė nuo kelio, jis pravažiavo pro tą vietą daugybę kartų.
Patikrino tą vietovę ir Google žemėlapiuose.
Nerado jokių tų žmonių buvimo pėdsakų.
Nieko.
Abu draugai yra linkę manyti, kad tą naktį nuo pūgos juos išgelbėjo angelai sargai.
Atliko savo pareigą ir dingo.
Šioje istorijoje angelai sargai buvo nežinomi ir paslaptingi.
O kas jei sauganti, nematoma jėga yra žmogus, kurį tu puikiai pažinojai?
Kol jis dar buvo gyvas.
Apie tai — kita istorija.
Aleksandra per atostogas buvo grįžusi pas tėvus.
Jos gimtinė buvo kaimiškoje vietovėje — aplink vien miškai ir visiška ramybė.
Netoli tėvų buvo apleistas namas.
Anksčiau ten gyveno mielas senas žmogus, bet jis mirė, kai Aleksandra dar mokėsi mokykloje.
Nuo to laiko jo namai stovi tušti.
Tas kaimynas, kai dar buvo gyvas, duodavo vaikams saldainių.
Naminių.
Juos pats pagamindavo iš uogų, augusių jo kieme.
Dabar Aleksandra sugalvojo savo šeimai pagaminti tokių pačių saldainių, kokius gamino kaimynas.
Todėl nuėjo į jo kiemą prisiskinti tų uogų.
Kadangi žmogus mirė prieš keletą metų, kieme augo daug visokių laukinių augalų ir piktžolių.
Viskas buvo apleista.
Mergina šiaip taip prasiskynė kelią iki uogų krūmų.
Grėbliu ir rankomis kiek apravėjo kiemą, nes prisiminė, kaip rūpestingai kaimynas jį prižiūrėdavo.
Visą tą laiką, kol buvo kieme, Aleksandra jautė: kažkas ne taip.
Ji jautėsi stebima, bet nuvijo tokias mintis šalin.
Vos pradėjusi skinti uogas, mergina išgirdo mirusio kaimyno balsą.
Jokių abejonių, kad tai buvo jo balsas.
Ir tas balsas liepė jai būti atsargiai ir tuoj pat paimti į rankas grėblį.
Vos tik paėmė grėblį į rankas, kažkoks benamis puolė jos link laikydamas peilį ir bandydamas jai smogti.
Aleksandra ėmė mosuoti grėbliu užpuoliko link ir taip apsigynė.
Ji ėmė garsiai šauktis pagalbos.
Užpuolikas išsigandęs pabėgo.
Kiek nurimusi, Aleksandra pravirko, bet kartu ir negalėjo nesišypsoti.
Ji nusprendė, kad grįš į kaimyno kiemą ir jį visą sutvarkys.
Juk liko skolinga už išgelbėtą gyvybę.
Nuo vyro su peiliu galima apsiginti.
O kaip apsiginti nuo paties dangaus?
Pasitikėti savo angelu sargu.
Apie tai — kita istorija.
Ji nutiko ją papasakojusio žmogaus tėvui.
Tėtis užaugo mažame Graikijos kaimelyje.
Vieną dieną jam einant namo kilo smarki audra.
Jis atsistojo po medžiu ir laukė, tikėdamasis, kad audra praeis.
Belaukiant, prie jo lėtai atklibinkščiavo sena moteris.
Anksčiau jos nebuvo matęs.
Vienoje rankoje ji laikė skėtį, kitoje — lazdą, kuria pasiremdavo.
Senolė paklausė jo: „Ką čia darai?”
Jis atsakė, kad laukia kol praeis audra, kad galėtų grįžti namo, nes nenori peršalti.
Ji pasakė: „Tavęs laukia ilgas gyvenimas. Tavo vietoje rizikuočiau peršalti.”
Ir ji ėmė lėtai slinkti gatve, kol dingo iš akių.
Jis palaukė dar šiek tiek ir, nusprendęs pasinaudoti jos patarimu, pradėjo eiti namų link.
Dar po poros minučių jis išgirsta sprogimą.
Staigiai atsisuka ir pamato, kad į medį, po kuriuo jis laukė, pataikė žaibas ir jį ištaškė į šipulius.
Išsigandęs jis pasileido bėgti namo, tikėjosi dar pakeliui sutikti tą seną moterį ir jai padėkoti.
Tačiau po šio susitikimo jis daugiau jos niekada nebematė.
Tėtis liko įsitikinęs, kad ji buvo kažkokia jį apsaugojusi mistinė būtybė, nes tą vakarą jis taip ir nepasivijo jos, nors ji ėjo labai lėtai.
Jis niekada nematė jos kaime nei iki tos akimirkos, nei po to.
O kai klausė apie ją kitų kaimo gyventojų, niekas nieko nežinojo.
Kartais ūkanose slepiasi ne tik grėsmė, bet ir išsigelbėjimas.
Nesvarbu, ar tai pavadinsime angelu sargu, likimu, ar tiesiog neįtikėtina sėkme.
Beje, gal ir jus kažkada išgelbėjo toks neįtikėtinas atsitiktinumas?
Prašau, papasakokite savo istoriją man.
Galite atsiųsti elektroniniu paštu arnas@ukanos.lt arba tiesiog įkelti ukanos.lt.