XIII amžiaus pabaigoje, dabartinės Čekijos miškų glūdumoje, iškilo Houskos pilis.
Bet kas taip stato tvirtoves?
Greta jos nebuvo jokio svarbaus miesto ar kelio.
Jokio vandens šaltinio, išskyrus lietaus surinkimo sistemą.
Net virtuvės nebuvo.
Ir apskritai nėra žinoma, ar pastačius pilį joje kas nors apsigyveno.
Tai kodėl išvis ją pastatė?
Lyg atsakydami į šį klausimą, kai kurie šaltiniai teigia, kad Houskos pilies gynybiniai įtvirtinimai buvo nukreipti ne į išorę, bet į vidų.
Lyg šios tvirtovės paskirtis būtų ne neįleisti priešo vidun, bet neleisti kažkam ištrūkti…
Remiantis Houskos pilies legendomis, 13-ame amžiuje žmonės Bohemijos Šiaurėje pradėjo pastebėti visokias keistenybes.
Sklido kalbos apie miškų vidury atsivėrusią bedugnę, iš kurios gelmių kylančios sparnuotos pabaisos gąsdino ir puolė visus, ką pamatydavo.
Tuose miškuose žmonės sutikdavo ir vaiduoklių, ir riaumojančių demonų, ir lakstančių begalvių gyvūnų ar subjaurotų humanoidų.
Per arti duobės prisiartinę smalsuoliai dingdavo ir niekada negrįždavo.
Vietos gyventojai turėjo tiems laikams logišką paaiškinimą: miške atsivėrė vartai į pragarą.
Todėl buvo priimtas situacijos rimtumą atitinkantis sprendimas — ant duobės pastatyti tvirtovę, kuri neleistų pragaro būtybėms laisvai klajoti po dievobaimingų žmonių pasaulį.
Kaip jau supratote, Houskos pilis ir buvo ta tvirtovė, galimai pastatyta ant pragaro vartų, su į vidų nukreiptais įtvirtinimais, siekiant apginti žmoniją nuo pragaro šlykštynių.
Pilies statybą, manoma, pradėjo Čekijos karalius Otokaras II-asis.
Tas pats karalius, kurio garbei pavadintas Karaliaučius arba Kionigsbergas.
Daug legendų sklando apie pilies statybų pradžią.
Statybos neva prasidėjo bandymu užpilti pragaro duobę žemėmis ir akmenimis.
Tačiau duobė buvusi tokia gili, kad, kiek jon beverstų akmenis, dugno vis tiek niekaip nesimatė.
Statant pilį buvo pasitelkti ir myriop nuteisti kaliniai, kad prieš egzekuciją dar nuveiktų ką nors naudingo.
Pasakojama, kad karalius sutiko dovanoti ne tik gyvybę, bet ir laisvę, tam, kuris sutiktų prisirišęs virve nusileisti iki duobės dugno ir grįžęs papasakoti, ką ten pamatė.
Atsirado vienas jaunas savanoris.
Jį apjuosė ir iš lėto ėmė leisti žemyn.
Nusileidimas truko ilgai. Labai ilgai.
Galiausiai, jaunuoliui taip ir nepasiekus duobės dugno, iš apačios pasigirdo klaikūs riksmai ir dejonės.
Kai jį iškėlė, jaunasis kalinys atrodė ne pagal metus susenęs, o jo veidas buvo iškreiptas siaubo.
Jis nesugebėjo rišliai kalbėti ir elgėsi kaip išprotėjęs, todėl teko jį uždaryti į beprotnamį.
Daugiau neatsirado nė vieno kalinio, norinčio pabandyti pasiekti duobės dugną.
1278 metais pilies statyba buvo baigta.
Be jau minėtų į pilies vidų nukreiptų gynybinių įtvirtinimų, pilis turėjo ir kitų antakį pakeltį verčiančių architektūros ypatumų.
Pavyzdžiui, jos vidinis kiemas neturėjo jokių laiptų į kitus aukštus.
Taip pat langai, nukreipti į vidinį kiemą, buvo netikri — juos nuo pilies vidaus skyrė masyvių plytų siena.
Todėl vidinis kiemas atrodo lyg būtų padarytas taip, kad iš jo būtų kuo sunkiau ištrūkti.
Pilyje, tiesiai ant vietos, kur, sakoma, buvo legendinė duobė, yra įrengta koplyčia skirta Arkangelui Mykolui.
Nes jis, kaip minima Šventajame Rašte, kovojo su pačiu Liuciferiu, ėmusiu maištauti prie Dievą.
Tad kažin ar rasi geresnį pragaro vartų sargą.
Tos koplyčios sienas puošia įspūdingos freskos, vaizduojančios Arkangelą Mykolą kovoje.
Tačiau kai kurie piešiniai buvo visai nebūdingi krikščioniškoms šventovėms ir vaizdavo visokiausius gyvius.
Vienas iš įdomesnių tokio meno pavyzdžių — kentaurės, kairėje rankoje laikančios lanką, piešinys.
Viduramžiais kairiarankystė buvo laikoma velnio ženklu, tad aišku, kad autorius ir kentaurę galėjo vaizduoti kaip pragaro pasiuntinę.
Keista, bet nėra jokių duomenų apie pirmuosius pilies gyventojus.
Vėliau ją valdė įvairios didikų šeimos.
Pilis keliavo iš rankų į rankas, kol 17-ame amžiuje liko tuščia ir apleista.
Žmonės kalba, kad tada joje įsikūrė švedas Orontas, vadovavęs būriui karių ir banditų Trisdešimtmečio karo metu.
Nuošali Houskos pilis tapo jo vedamo būrio būstine, iš kurios jie terorizuodavo ir plėšdavo aplinkinius gyventojus.
Pasak legendos, Orontas domėjosi juodąja magija ir alchemija.
Jis tikėjo, kad pilyje esanti pragaro energija gali suteikti jam galių, tad joje užsidaręs dieną naktį dirbo, tikėdamasis sukurti nemirtingumo eliksyrą.
Vietiniai gyventojai neapsikentę jo keistų įpročių, o ir pavargę nuo jo vyrų plėšikavimo, vieną naktį įsiveržė į Houskos pilį ir Orontą nužudė.
Lyg dar būtų maža Houskos piliai visokių velnių, kur buvę, kur nebuvę, jos istorijoje savo pėdsaką palikti atžygiavo ir naciai.
Yra duomenų, kad naciai karo metais čia iš Berlyno atvežė nemažai knygų.
Pavyzdžiui, čia buvo saugoma daug Holokausto metu nusavintų žydiškų knygų, įskaitant knygas iš Varšuvos Didžiosios Sinagogos.
Kai kas sako, kad čia buvo laikomos ir knygos apie okultizmą.
Gali būti, kad pilimi naciai domėjosi ir dėl ją supančių legendų.
Ne paslaptis, kad dalis net ir aukštas pareigas užėmusių nacių domėjomi okultizmu ir net užsiėmė aktyvia paranormalumų paieška.
Pasakojama, kad naciai šioje pilyje neva atlikinėjo visokius eksperimentus, tikėdamiesi pasinaudoti pragaro galia savo tikslams.
Bet jokių įrodymų, kad taip tikrai buvo, nėra išlikę.
Šiandien Houskos pilį gali aplankyti kiekvienas.
Tik ją pasiekti nėra labai paprasta.
Gal ir gerai. Nes tie, kurie pasiekia, kartais pasakoja girdėję pilyje keistus klyksmus, ir kaip kažkas braižo į pilies grindis dideliais nagais, lyg bandytų ištrūkti.
Pilies lankytojai sako, kad ten jautėsi stebimi, sekami, taip pat patyrė staigius temperatūros pokyčius.
Kažkas skundėsi, kad Houskos pilyje jiems visai sugedo ar išsikrovė fotoaparatai, arba nuotraukos išėjo sugadintos.
Dar kiti teigia pilyje matę vaiduoklių, pavyzdžiui:
- verkiančią jauną moterį baltais drabužiais, lėtai sklendžiančią ore, taip pat pasirodančią languose, kai kas nors stebi pilį iš lauko;
- begalvį žmogų arba begalvį arklį, kuriems iš žaizdų kakle plūsta kraujas;
- būrius žmonių, žvanginančių grandinėmis ir apsirengusių sudūlėjusiais viduramžių rūbais;
- šešėlius, kurie išlieka visiškai juodi net šviesiausią dieną, ir seka lankytojams iš paskos;
- bei būtybes, turinčias ir žmonių, ir kokio nors gyvūno bruožų.
Taip pat jau minėtoje Arkangelo Mykolo koplyčioje liudininkai teigė matę vienuolio vaiduoklį, kuris tiesiog klūpi prie altoriaus ir garsiai lotyniškai meldžiasi.
Kuo tikėti, o kuo ne, paliksiu spręsti Jums.
Houskos pilis yra geriausias įrodymas, kad kaip prieš tūkstantį metų, taip ir šiandien, žmones domina tai, kas nepaaiškinama ir paslaptinga.
Tai daro pasaulį įdomesnį.
Todėl aš nenoriu spėlioti — ar ši legenda grįsta tik fantazijomis, ar pilis išties saugo pragaro vartus?
Aš tik džiaugiuosi, kad galėjau skaityti tokias įdomias istorijas apie šią pilį ir papasakoti jas Jums.