Praėjusiame epizode aptarėme daugelio šalių folklore aptinkamą motyvą, kad švilpauti naktį negalima, nes taip pritrauksite piktąsias dvasias ar kitas būtybes.
Grįžtu prie švilpavimo temos, nes sulaukiau dar vienos šiurpios istorijos.
Šįkart pasakojimo autorių gerai pažįstu, tad užtikrinu, kad istorija yra tikra.
Remiantis kone visame pasaulyje paplitusiais prietarais, švilpimas yra vengtinas ne tik naktį, bet ir tam tikrose vietose.
Pavyzdžiui, slavai dažnai vengia švilpti namuose, nes mano, kad taip praras pinigus.
Kitaip tariant, prašvilps.
Tą ir pats girdėjau iš savo vaiko auklės, kuri neleido mano sūnui namuose naudotis švilpuku ir paaiškino, kodėl — nes pinigų neturėsi.
Daugelio šalių jūreiviai vengia švilpauti laive, nes taip neva gali prisikviesti nelaimių, pavyzdžiui, blogą orą.
Daug kur švilpti vengiama ir teatre, nes irgi manoma, kad švilpimas gali pritraukti nelaimę.
Įdomu, kad tiek laive, tiek teatre tokia tradicija turi aiškią kilmę. Abiejuose anksčiau dažnai dirbdavo jūreiviai, kurie valdydavo virves.
Švilpdami jie bendraudavo tarpusavyje, kada kokią laivo burę ar teatro dekoraciją virvėmis nuleisti.
Taigi, kas nors kitas sušvilpęs galėjo juos suklaidinti.
Tuomet jie nuleistų sunkų objektą ne laiku — galimai kam nors ant galvos.
Tada švilpimas tikrai atneštų mirtiną nelaimę.
Pasakojimas, kurį paruošiau, yra kaip tik apie tai — jo autorius naktį švilpavo teatre.
Veiksmas yra labai arti namų.
Kaip minėjau, autorių pažįstu asmeniškai, jis yra mano draugas latvis vardu Rolands.
Svarbu suprasti vieną dalyką.
Rolands yra rimtas ir racionalus žmogus, vyresnis už mane trijų vaikų tėvas, todėl visai nesitikėjau iš jo išgirsti tokį pasakojimą.
Štai ką jis man pasakė:
Tai įvyko 2011 metais.
Dirbau priešgaisrinės saugos inspektoriumi Latvijos nacionaliniame operos teatre.
Tas darbas puikiai derėjo su mano studijomis.
Pamaina truko 24 valandas, bet po jos turėdavau kelių dienų pertrauką.
Naktį atlikdavau patikrinimus, apeidamas visą pastatą.
Pirmas patikrinimas prasidėdavo apie vidurnaktį, kai visi, išskyrus mūsų naktinę komandą, jau būdavo palikę operos teatrą.
Tada užrakindavome visas duris.
Vieną naktį atlikinėjau pirmąjį patikrinimą.
Naktis buvo mano mėgstamiausias laikas darbe, nes visi išvažiuoja ir ateina ramybė, nebereikia bendrauti su žmonėmis.
Tad buvau geros nuotaikos.
Beletažo aukšte, kuris yra pats prašmatniausias ir skirtas svarbiems svečiams, ėjau pro drabužines ir švilpavau melodiją.
Staiga, kažkas sušvilpė man atgal.
Tas švilpimas skambėjo taip, lyg mane mėgdžiotų, su manimi žaistų.
Tai buvo taip netikėta, kad iškart sustojau ir apsidairiau.
Buvau įsitikinęs, kad tai buvo kažkas iš scenos darbuotojų, užsilikęs dirbti iki vėlumos ir nusprendęs mane kiek paerzinti.
Dar apie 15 minučių tęsiau savo patikrinimą, kol atėjau į registratūrą.
Joje dirbo tokia garbaus amžiaus moteris.
Aš jai lyg tarp kitko užsiminiau, kad paskambintų į mūsų postą, kai paskutiniai scenos darbuotojai išeis, kad galėčiau įjungti durų ir langų signalizaciją.
Ji nustebo, kaip aš nepastebėjau, kad scenos komanda jau seniai baigė darbą ir išėjo, ir visos durys jau buvo užrakintos.
Tada jau man pasidarė šiek tiek nejauku.
Aš jos pasiteiravau, kada paskutiniai žmonės paliko pastatą.
Pasirodo, jie išėjo gerokai anksčiau, nei aš pradėjau savo patikrinimą.
Sunerimęs nuėjau patikrinti jų darbo vietos, bet ten nieko nebuvo.
Per raciją paskambinau į postą, kad kolega įjungtų visų langų ir durų signalizaciją.
Grįžau prie beletažo drabužinių, kur ir girdėjau švilpimą.
Turėjau išsiaiškinti, kas čia vyksta, ar tai nėra koks žiūrovas, po pasirodymo įsmukęs į užkulisius.
Patikrinau visą aukštą, bet nieko neradau.
Tada į galvą jau ėmė lįsti ir paranormalios teorijos, nors stengiausi jų neprisileisti.
Galvojau, gal tai aidas, tad daugybę kartų bandžiau visaip atkartoti savo švilpimą.
Bet jokio atsakymo sulaukti nebepavyko.
Pagalvojęs, kad tai buvo vaiduoklis, bandžiau jį prakalbinti, klausiau: „ar čia kažkas yra?“
Bet sulaukiau tik tylos.
Mano vaizduotė ėmė viršų ir aš ėmiau bijoti, todėl grįžau į postą.
Visi mano pamainos kolegos manė, kad man švilpė vaiduoklis.
Apskritai, jie visi įsitikinę, kad operos teatre vaidenasi.
Kol ten dirbau, istorijų apie vaiduoklius būta daug — beveik kiekvienas darbuotojas turėjo tokią istoriją.
Aš pats iki tol per dvejus darbo metus nieko panašaus nebuvau patyręs.
Tačiau panašu, kad arba tuščio, naktinio teatro aura paveikė ir mane, arba tarp tų sienų išties klaidžiojame ne vien mes, gyvieji.
Man šioje istorijoje viena iš svarbiausių detalių yra ta, kad Rolands išgirdęs jam atkartotą švilpavimą nepuolė iškart išsigąsti ir žegnotis.
Jis bandė rasti racionalių paaiškinimų.
Ieškojo galimai švilpiančio asmens, tyrinėjo aplinką, bandė atkartotį švilpimą ir rasti garso šaltinį, galbūt aidą.
Bet jam nepavyko.
Ir tik todėl jis yra linkęs manyti, kad mums suprantamo paaiškinimo šioje istorijoje gali ir nebūti.
Bet žinoma, spręsti jums.
Ar tai galėjo būti švilpimas iš Anapus?
Ar tai buvo kažkas žemiško ir paprasto?