Ankstyvas rytas 1939 metų rugsėjo pirmąją.
Nacistinės Vokietijos būriai peržengė Lenkijos sieną.
Atsakydama į tai, po dviejų dienų Jungtinė Karalystė paskelbs karą Vokietijai.
Tačiau šiandien, ankstyvą 1939 metų rugsėjo pirmąją, Jungtinė Karalystė oficialiai dar nekariauja.
Bet karui ruošiasi.
Kol nacių kariai apšaudo lenkus, Jungtinės Karalystės mokyklose vaikai išsirikiuoja su savo daiktais.
Kiekvienam vaikui ant kaklo — lentelė su jo vardu ir pavarde.
Taip Vyriausybė pradeda ypatingą operaciją, per kurią viso Antrojo pasaulinio karo metu iš didžiųjų miestų — Londono, Mančesterio, Birmingemo ir kitų — bus evakuota pusantro milijono žmonių.
Dauguma jų — vaikai.
Tėvams nebuvo lengva susitaikyti, kad jų vaikai bus išsiunčiami į kaimą, kur jais rūpinsis vietos bendruomenės ir šeimos.
Tačiau visi suprato, kad kaimuose vaikams saugiau nei miestuose, ant kurių tuoj kris tūkstančiai bombų.
Ši Vyriausybės operacija turėjo neįprastą pavadinimą — Operation Pied Piper. Arba lietuviškai — Operacija Margasis Fleitininkas.
Ir šiame pavadinime slepiasi tragiška legenda apie įvykius, nutikusius prieš beveik 800 metų.
Tik jie nutiko ne Jungtinėje Karalystėje, o Vokietijos teritorijoje esančiame Hamelno mieste.
Už daugiau nei 650 kilometrų nuo Londono.
Ar kada girdėjote legendą apie Hamelno fleitininką?
1284 metais, kaip dažnai būdinga Viduramžiams, Hamelno miestą Vokietijoje buvo apnikusios žiurkės.
Žmonės nebežinojo ko griebtis ir kaip jomis atsikratyti.
Tada į miestą atvyko paslaptingas vyras, apsirengęs spalvingais, margais drabužiais.
Jis pažadėjo už sutartą atlygį išvaduoti Hamelną nuo žiurkių invazijos.
Miestiečiai sutiko.
Vyras išsitraukė savo fleitą ir pradėjo groti magišką melodiją, kuri užbūrė visas miesto žiurkes.
Jos ėmė sekti paskui fleitininką.
Grodamas jis nuvedė žiurkes į upę, kur jos visos paskendo.
Nepaisant šlovingo pasirodymo, godūs miestiečiai atsisakė sumokėti vyrui už darbą.
Fleitininkas supykęs pažadėjo miestiečiams, kad jie dar pasigailės, ir išvyko.
Tų pačių metų liepos 26 dieną fleitininkas grįžo į Hamelną.
Jis vėl ėmė groti.
Tačiau šįkart paskui jį nusekė visi miesto vaikai.
Jie niekada negrįžo.
Hamelno fleitininko legenda tapo populiariosios kultūros dalimi.
Ją aprašė broliai Grimai, animavo Waltas Diznis.
Ji minima daugybėje literatūros kūrinių, filmų, serialų ir dainų.
Šis populiarumas slepia vieną pavojų.
Mes galime imti manyti, kad Hamelno istorija yra išgalvota.
Deja, kartais realybė gali būti šiurpesnė už fikciją.
Išlikę šaltiniai liudija, kad 1284 metų liepos 26 dieną Hamelno miesto vaikams išties kažkas nutiko.
Seniausias įrašas Hamelno miesto metraštyje žymi 1384-uosius metus. Trumpas, bet kraują stingdanti sakinys skamba taip:
“Sukanka šimtas metų, kai vaikai mus paliko.”
Kiek vėlesni šaltiniai taip pat mini šį įvykį.
Man pavyko rasti kito Vokietijos miesto Liuneburgo XV amžiaus dokumentą, kuriame papasakota Hamelno fleitininko istorija.
Nemoku lotyniškai, bet vis tiek pabandžiau išversti.
Ten rašoma taip:
“Toliau aprašomas nuostabus stebuklas, įvykęs Hamelno mieste, Mindeno vyskupijoje, 1284-aisiais mūsų Viešpaties metais per šventųjų Jono ir Pauliaus šventę.
Trisdešimties metų jaunuolis, gražus ir apsirengęs taip puošniai, kad visi juo žavėjosi, perėjo tiltus ir įžengė į miestą pro vakarinius vartus.
Tuomet jis per visą miestą ėmė groti puikiausia sidabrine fleita.
Visi vaikai, kurių buvo apie 130, išgirdę jo fleitą nusekė paskui jį prie rytinių vartų ir išėjo iš miesto į egzekucijos vietą, kitaip vadinamą Kalvarija.
Ten jie dingo, ir nebuvo galima rasti jokių jų pėdsakų.
Vaikų motinos bėgiojo iš miesto į miestą, bet nieko nerado.
Parašyta: Iš aukštybių pasigirdo balsas, ir motina apraudojo savo sūnų.
Ir kaip skaičiuojami metai pagal Viešpaties metus arba pagal pirmąsias, antrąsias ar trečiąsias metines, taip Hamelno žmonės skaičiavo metus po savo vaikų išvykimo ir dingimo.
Šį pranešimą radau vienoje senoje knygoje.
Dekano Johano fon Liudės motina matė, kaip vaikai išvyko.”
Dalis seniausių įvykį mininčių tekstų yra iškalta mūruose. Pavyzdžiui, senoje, bet išlikusioje, Hamelno miesto vartų dalyje yra užrašas:
“1556 metais, praėjus 272 metams po to, kai burtininkas iš miesto pagrobė 130 vaikų, buvo pastatyti šie vartai.“
Panašūs įrašai randami ir ant keletos to laikmečio namų.
Ir žinoma, kuo šaltiniai darosi naujesni, tuo ši istorija minima yra vis dažniau ir dažniau.
Tačiau tokių paminėjimų gausa leidžia manyti, kad Hamelno fleitininko legendoje yra tiesos grūdas, mažų mažiausiai, o gal ir visas pyragas.
Tad kas iš tikrųjų ten galėjo nutikti?
Ar tikrai vaikai buvo nuvilioti fleitininko muzikos ir paslaptingai dingo?
Yra net keletas teorijų, kas 1284-aisiais galėjo nutikti Hamelne.
Pabandykime jas apžvelgti ir pasvarstyti, kuri mus labiausiai įtikins.
Pirma, neatmeskime, kad vaikai išties galėjo kažkur iškeliauti.
Kalbant apie XIII amžių nebūtų visai neįtikėtina, jei tuos 130 vaikų priversti skurdo ir bado tėvai atidavė.
Galbūt į vienuolynus. Galbūt tarnauti į turtingus namus. Galbūt kariauti.
XIII amžiuje taip pat vyko vadinamasis vaikų kryžiaus žygis, kurio metu vaikai buvo verbuojami prisijungti prie taikaus žygio į Jeruzalę.
Istorijose apie šį žygį pasakojama, kad jis buvęs nesėkmingas — vaikai surinkti iš Europos šalių turėjo plaukti link Jeruzalės, bet vietoje to buvo nuplukdyti į vergiją Tunise.
Kiti teigia, kad žygio laivai tiesiog sudužo Viduržemio jūroje.
Jeigu tokioje, ar panašioje, istorijoje atsidūrė ir Hamelno vaikai, suprasčiau, kad sielvarto ir gėdos apimti jų tėvai sukūrė Hamelno fleitininko istoriją.
Joje fleitininku paverstas asmuo, užverbavęs atiduoti vaikus, ir juos išsivedęs.
Tik šis asmuo, jei jis buvo, negrojo fleita ir vaikus išsivedė be magijos.
Antras būdas, kuriuo galime aiškinti Hamelno fleitininko legendą, yra dar įprastesnis — masinė šeimų migracija.
Spėjama, kad tais metais negalėdami išsimaitinti 130 žmonių arba 130 šeimų tiesiog susikrovė daiktus ir išvyko ieškoti geresnio gyvenimo kitur.
Ir jie nebuvo vaikai, tačiau tokiais tapo legendoje — juk kiekvienas mieste gimęs ir augęs žmogus yra to miesto vaikas.
Trečia, neatmestina, galimybė yra ta, kad legendoje ir šaltiniuose vaikų išėjimas gali reikštį tiesiog mirtį.
Spėjama, kad vaikai galėjo mirti nuo bado, stichinės nelaimės ar epidemijos.
Nuo giltinės iki mirties angelo — žinome daug mirties personifikacijų. Galbūt Hamelno fleitininkas yra viena iš jų?
Ketvirtas variantas, kuris gal ir skamba mažiau įtikinamai, yra masinis psichogeninis susirgimas, dar vadinamas masine isterija.
Tarp 14 ir 17 amžių skirtingose Europos vietovėse žmonės staiga imdavo šokti be priežasties.
Iš pradžių vienas žmogus, paskui prisijungdavo ir kiti, o vėliau šokančiųjų grupė išaugdavo iki šimtų ir net tūkstančių.
Dažnai žmonės šokdavo be sustojimo kelias paras, kol išsekdavo, susižalodavo ar net mirdavo.
Iki šiol neaišku, ar šie šokiai vyko dėl medicininių, ar dėl psichologinių priežasčių.
Ši šokio manija yra vadinama Švento Vito šokiu, ir tai yra bene garsiausias masinės isterijos pavyzdys.
Ar galėjo Hamelno vaikai, apimti tokio masinio susirgimo, kažkur iškeliauti? Tikimybė gal ir nedidelė, bet ji yra.
Kad ir kokia menka, bet egzistuoja ir penkta, paskutinė, galimybė, kurią noriu pateikti — galbūt Hamelno fleitininko legenda yra tikra.
Galbūt tikrai kerštingas burtininkas grojo magišką melodiją ir taip išviliojo vaikus iš miesto?
Jei man reikėtų statyti pinigus, kuris iš apkalbėtų variantų yra teisingas, rinkčiausi masinę šeimų migraciją.
Realu, kad tai visai ne vaikai, o tiesiog jauni žmonės išėjo ieškoti geresnio gyvenimo į Rytus, kur žemės daugiau, o žmonių — mažiau.
Su tuo sutinka nemaža dalis tyrinėtojų.
Pavyzdžiui, istorikas Jürgenas Udolphas netgi teigia, kad pavardės, kurios buvo populiarios to meto Hamelne, dabar yra stebėtinai dažnai sutinkamos Rytų Vokietijos regionuose, ypač aplink Berlyną.
Bet jeigu išties nebuvo jokio fleitininko, jokios magijos, jokių pražuvusių vaikų — kam kurti tokią legendą?
Kam aprašyti tai, kaip didžiausią tragediją?
Ir kam vadinti dingusiuosius vaikais?
Turbūt niekada nesužinosime atsakymų į šiuos klausimus.
Kaip ir niekada nesuprasime, kas iš tikrųjų įvyko Hamelne prieš 800 metų.
Verta paminėti, kad epizode rėmiausi daugybe šaltinių, bet ypač šiais:
BBC publikuotu Raphael Kadushin straipsniu The grim truth behind the Pied Piper: https://www.bbc.com/travel/article/20200902-the-grim-truth-behind-the-pied-piper
Tinklaraštyje The Daily Grail publikuotu Maria J. Pérez Cuervo straipsniu The Lost Children of Hamelin: https://www.dailygrail.com/2019/02/the-lost-children-of-hamelin/
Tinklaraštyje The Uncurriculum publikuotu Sarah Lally straipsniu ‘It is 100 years since our children left…’: https://www.theuncurriculum.com/post/it-is-100-years-since-our-children-left
Wolfenbüttelio Herzogo Augusto bibliotekos rankraščių duomenų baze: https://diglib.hab.de/?db=mss&list=ms&id=lg-rb-theol-2f-25&catalog=Fischer&image=00539
Jungtinės Karalystės Nacionalinio Archyvo tinklaraštyje publikuotu Dr Grace Huxford straipsniu: Child Evacuees in the Second World War: Operation Pied Piper at 80: https://history.blog.gov.uk/2019/08/30/child-evacuees-in-the-second-world-war-operation-pied-piper-at-80/
History.com publikuotu Ratha Tep straipsniu How England Evacuated London’s Children Ahead of World War II https://www.history.com/news/london-blitz-evacuations-children-operation-pied-piper