Šventų Jonų bažnyčia — tokia artima ir puikiai pažįstama.
Čia gavau diplomą, čia stebėjau, kaip susituokia draugai, ir čia… išgirdau vieną šiurpiausių legendų apie Vilniaus praeitį.
Išties — retas Lietuvos statinys matė tiek daug, kiek Šventų Jonų bažnyčia.
Pastatyta ji taip seniai, kad jai iškilus Vytautas Didysis dar buvo gyvas.
Kolumbas dar nebuvo ne tik atradęs Amerikos, bet ir gimęs.
O Gutenbergas dar nebuvo išradęs spaudos, tad galime drąsiai teigti, kad bent kurį laiką visi Šventų Jonų bažnyčioje skaitomi tekstai buvo rašyti ranka.
Ši bažnyčia pastatyta 1426 metais.
Žinoma, tada ji atrodė kitaip — buvo gotikinio stiliaus ir dar neturėjo varpinės.
Metams bėgant ji keitėsi.
Buvo niokojama gaisrų ir karų, bet vis atstatoma.
Taip bažnyčios išvaizda vystėsi kol įgavo dabartinį, vilniečiams gerai pažįstamą pavidalą.
Nieko keisto, kad per tokią vingiuotą 600 metų istoriją Šventų Jonų bažnyčia užgyveno paslapčių ir apsipynė legendomis. Bent dvi iš jų tuoj papasakosiu!
Šventų Jonų bažnyčia ypač suklestėjo XVI amžiaus pabaigoje, kai ji atiteko jėzuitams.
Jie ją atnaujino, puošė, ėmė statyti jos įspūdingąją varpinę, ir pavertė šią bažnyčią neabejotinai viena prestižiškiausių mieste.
Nenuostabu, kad dažnas prakutęs vilnietis norėjo šios bažnyčios požemiuose atgulti amžinojo poilsio.
Norinčių būti čia palaidotais radosi tiek daug, kad užpildė visus bažnyčios požemius.
Galiausiai nuo XVII a. pradžios jėzuitai Šv. Jonų bažnyčioje laidoti pasauliečių beveik nebeleido, išskyrus labai retus atvejus, kai kalbama apie ypač dosnius jėzuitų rėmėjus.
Kodėl jėzuitai nebenorėjo priimti mirusiųjų, pasakoja viena legenda.
Pirmasis ją aprašė jėzuitų kunigas Adomas Ignacas Naramovskis. Jis šią istoriją pristatė ne kaip legendą, bet kaip tikrą įvykį.
1600-aisiais metais mirė turtingas vilnietis.
Jo artimieji, kaip ir dera tokiam žmogui, išlydėjo jį iškilmingai.
Aprengė prabangiais drabužiais, rankas papuošė aukso žiedais su brangakmeniais, paguldė į šilku išklotą karstą.
Tą karstą daugybė žmonių palydėjo į Šv. Jonų bažnyčią.
Ten, gedulingai išpuoštoje Marijos apsireiškimo koplyčioje, karstas buvo paliktas nakčiai ant pakylos.
Tačiau laidotuvių dalyvių minioje atsirado pikta akis, pastebėjusi mirusiojo turtus.
Ypač tuos labai brangius žiedus ant pirštų.
Niekadėjai nusprendė pasinaudoti proga.
Naktį bažnyčioje liko budėti tik vienas berniukas, kuris įprastai saugodavo užrakintas jos duris.
Kai sutemo, prie vaiko prisiartino plėšikai.
Grasindami, jie liepė jam įlipti į bažnyčią pro langą ir grįžti tik su numirėlio žiedais.
Berniukas neturėjo kitos išeities – iš baimės pakluso.
Bet vos patekęs į tamsią bažnyčią, pajuto stingdantį siaubą.
Prie altorių vos vos pleveno švieselės, lyg kažkas ten judėtų.
Šventųjų paveikslai atrodė lyg piktai sektų jį akimis.
Drąsindamas save, berniukas įžengė į koplyčią ir sustingo iš siaubo.
Prie karsto stovėjo giltinės skulptūra, kuri mirgančioje šviesoje atrodė lyg judintų dalgį.
Angelų skulptūros atrodė lyg nepritariančiai linguotų galvomis.
Vis dėlto, jis susikaupė ir užlipo ant pakylos laiptelių.
Pakėlė karsto dangtį – ir pamatė ant mirusiojo rankų spindinčius žiedus.
Berniukas iš lėto tiesė rankas tuos žiedus nuimti, bet vos tik jis palietė šaltą, sustingusį pirštą, velionis atsisėdo!
Jis išplėtė negyvas akis, sugriebė berniuką už drabužių ir suklykė siaubingu balsu:
– Broliai pasmerktieji, gelbėkit mane!
Tada bažnyčia ėmė drebėti – kilo pragariškas triukšmas. Vėjas švilpė, kažkur bildėjo akmenys, požemių durys trankėsi. Girdėjosi šiurpūs balsai ir dejonės.
Iš karstų ėmė kilti mirusieji.
Jų buvo tiek, kad netrukus visa bažnyčia prisipildė tų šiurpių būtybių.
Kas neseniai palaidoti, buvo perbalę, o seniau — arba jau apipuvę, sutrūkinėję ir dvokiantys, arba — vien griaučiai, kurių kaulai sausai tratėjo, kai jie artinosi prie berniuko.
Lauke tykoję plėšikai, išgirdę šį košmarą, išsilakstė.
O berniukas, netekęs amo, šiaip taip išsivadavo iš mirusiojo gniaužtų ir nėrė kuo toliau nuo tų baisybių.
Jis užbėgo laiptais į viršų ir užsibarikadavo prie vargonų.
Tačiau numirėliai nesiruošė pasiduoti.
Jie pradėjo versti karstų nuolaužas, krovė jas į krūvą ir virsdami, vienas per kitą lipo aukštyn.
Kaulėtos rankos jau tiesėsi link berniuko…
Siaubo apimtas, jis nebežinojo, ką daryti, todėl sušuko:
– Jėzau, Marija!
Tą pačią akimirką pasmerktieji nugarmėjo žemyn.
Jų kūnai krito su trenksmu, kai kurie subyrėjo į kaulų krūvas.
Bet kiti stojosi ir vėl kilo aukštyn.
Berniukas suprato, kad tik malda gali jį išgelbėti.
Kaskart, kai numirėliai priartėdavo, jis persižegnodavo ir šaukdavo šventuosius vardus.
Ir kiekvieną kartą mirusieji griūdavo atgalios.
Galiausiai… mieste užgiedojo pirmasis gaidys.
Visi prakeiktieji nugarmėjo žemyn paskutinį kartą.
Tyla apgaubė bažnyčią.
Numirėliai nebeatsikėlė, o berniukas leisgyvis liko gulėti ant vargonų.
Ryte, kai pirmieji žmonės atėjo į bažnyčią, jų laukė neapsakomas reginys: ant grindų gulėjo šimtai lavonų, sulaužyti sarkofagai, išplėšti karstai.
Tik keletas karstų, kuriuose ilsėjosi jėzuitai, liko nepaliesti – jie nebuvo pasmerktieji.
Berniuką, vis dar virpantį iš siaubo, nukėlė žemyn.
Jis papasakojo viską, kas įvyko, tačiau ilgai neištvėrė – netrukus susirgo smegenų uždegimu ir mirė.
Po šio įvykio bažnyčią valė dvi savaites.
Visi negyvėlių palaikai buvo išgabenti už Rūdninkų vartų ir palaidoti prie Šv. Stepono bažnyčios.
Legendos nupasakojimas kelia įspūdį dėl savo tikslumo: aiškiai pasakoma, kuriais metais, kurioje bažnyčios koplyčioje tai vyko, ir net kur jėzuitai užkasė prakeiktųjų palaikus.
Vieni legendos pasakotojai teigia, kad dėl šio įvykio jėzuitai ir uždraudė laidoti Šv. Jonų bažnyčioje — kad daugiau taip nenutiktų.
Kiti, pavyzdžiui, Jonas Bulota, rašo, kad buvo atvirkščiai. Kadangi bažnyčioje jau nebebuvo likę vietos laidoti pačių jėzuitų, teigiama, kad reikėjo preteksto atlaisvinti požemius išvežant anksčiau palaidotų asmenų kaulus. Todėl patys jėzuitai sukūrė šią legendą, kad pateisintų palaikų išvežimą.
Kuria versija tikėti, palieku spręsti jums.
Aišku yra tai, kad Šv. Jonų bažnyčios požemiai daug šimtmečių audrino vilniečių vaizduotę. Tarp vilniečių sklido įvairiausios legendos ne tik apie numirėlius, bet ir apie pasakiškus turtus, kuriuos požemiuose neva slėpė jėzuitai.
Todėl turiu dar vieną pasakojimą apie nutikimą, artimai susijusį su Šv. Jonų bažnyčia ir jos požemiais. Nors ir nieko paranormalaus jame nėra, bet paslapčių ir įdomybių — daug.
Šilta 1854 metų vasara.
Vieną rytą prie Jonų bažnyčios durų praeiviai pastebėjo sėdintį zakristijoną.
Sėdėjo ilgai. Pernelyg ilgai.
Pabandę užkalbinti suprato, kad zakristijonas išprotėjęs. Jis tiesiog sėdėjo ant laiptelio ir žaidė keliomis senovinėmis auksinėmis monetomis.
Žmonės prisiminė, kad dar vakar zakristijonas buvęs sveiko proto, o dabar net negalėjo suprantamai kalbėti.
Galiausiai žmonėms besibūriuojant nelaimėliui sušlubavo sveikata ir jis buvo išgabentas į ligoninę.
Kilo įtarimų ne tik dėl to, kas nutiko zakristijonui, bet ir iš kur jis gavo tuos auksinius pinigus, kuriais žaidė.
Įvykį ėmė tirti policija. Iš pradžių apžiūrėjo Šventų Jonų bažnyčią ir jos požemius, bet nieko įtartino nepamatė. Tik vėliau ėmė aiškėti keistos aplinkybės.
Pirmiausia išsiaiškinta, kad vakare pas zakristijoną atėjo kažkoks nepažįstamas užsienietis. Vyrai trumpai pasikalbėjo ir abu kažkur išėjo. Policija nustatė, kad užsienietis turbūt buvo italas, nes apsistojo už rotušės įsikūrusiame „Italijos“ viešbutyje, kur jo kambaryje rasta itališko laikraščio skiautė. Diena anksčiau atvykėlis apmokėjo viešbučio sąskaitą, nusamdė vežiką ir išvyko.
Šios informacijos nepakaktų, kad suprastume, kas čia įvyko. Tačiau zakristijonas ligoninėje atgavo sąmonę, detaliai viską papasakojo policijai, ir baigęs savo pasakojimą mirė.
Prieš mirtį zakristijonas prisipažino, kad už atlygį jis sutiko palydėti nepažįstamą svetimšalį į bažnyčią.
Svetimšalis užrišo zakristijonui akis, liepė kelis kartus apsisukti ir ilgai vedžiojo jį po bažnyčią. Kai pagaliau sustojo, nepažįstamasis lyg pastūmė kažkokį labai sunkų daiktą ir atidarė girgždančias duris. Tada abu nusileido žemyn, kur zakristijonui buvo leista nusiimti akių raištį. Čia jis pamatė nepažįstamą požemį, o jo gale — geležines duris.
Svetimšalis paprašė zakristijono, kad padėtų jam atidaryti tas duris. Kai jos prasivėrė, iš vidaus pabiro visokiausios brangenybės ir auksinės monetos.
Mįslingasis svečias ėmė viską krauti į savo lagaminą.
Zakristijonas, supratęs, kad įsivėlė į kažką itin nedoro, puolė nepažįstamą vyrą, tačiau šis patiesė jį vienu smūgiu.
Paskui padėjo atsistoti, vėl užrišo jam akis, ir liepė padėti tempti į viršų sunkų lagaminą. Užlipus, zakristijonas pajuto, kad jam į kišenę įkišo saują auksinių monetų ir davė pauostyti iš buteliuko kažkokio skysčio. Nuo šios akimirkos jis nieko nebeatsiminė.
Vėliau atsirado ir vežėjas, kuris padėjo svetimšaliui išvykti.
Ir su juo atsitiko panašiai: jis sutiko žmogų su sunkiu lagaminu nuvežti į Trakus.
Tačiau vos išvykus iš Vilniaus, keleivis pasiūlė užsukti ko nors užkąsti ir pavaišino vežėją degtine.
Galimai į ją buvo įpilta kažkokių nuodų, o gal vežėjas neprisipažino, kad degtinės buvo išgerta ne vienas ir ne du stikliukai, bet… vos atėjęs prie vežimo, vežėjas pasijuto blogai ir neteko sąmonės.
Pabudęs jau nerado nei arklio, nei vežimo, nei keleivio.
Policija ieškojo paslaptingojo svetimšalio pėdsakų, dar kartą atidžiai apžiūrėjo bažnyčios požemius, bet taip niekada nieko ir nesurado.
Žinoma, kad paslaptingieji Šv. Jonų požemiai kerojosi po žeme gerokai toliau nei bažnyčios sienos.
Pavyzdžiui, 1886 metais netoli bažnyčios įgriuvo grindinys ir atsivėrė įėjimas į nežinomą požemį.
Universitete veikusios gimnazijos mokiniai, aišku, iš karto nusileido į tą įgriuvusį požemį ir pamatė, kad ten yra koridorius, o jame kažkokios durys su užraktais.
Bet mokiniai iš įgriuvos buvo tuoj išvaryti, o ji pati — užmūryta ir užkasta.
Kur dabar yra buvusios įgriuvos vieta, neaišku.
Nesvarbu, ar tikite mano papasakotomis legendomis — Šv. Jonų požemiai ir be Jūsų tikėjimo turi daug paslapčių.
Kai kurios dar laukia, kol jas atskleisime, o kitos — liks paslaptimis amžinai.
Kviečiu nenustoti ieškoti.
Jei Jums patiko — tai gali patikti ir Jūsų draugams. Pasidalinkite su tais, kam tai galėtų būti įdomu, ir taip padėkite laidai augti — būsiu labai dėkingas.
O gal turite šiurpią istoriją iš savo gyvenimo, arba žinote legendų iš savo miesto ar miestelio praeities? Prašau, atsiųskite man elektroniniu paštu arnas@ukanos.lt arba tiesiog įkelkite adresu ukanos.lt.
Verta paminėti, kad epizode rėmiausi daugybe šaltinių, bet ypač šiais:
Jono Bulotos ir Romualdo Šalūgos knyga “Vilniaus požemiuose”
Jono Bulotos straipsniu “Šv. Jono valdose” iš žurnalo Universitas Vilnensis
Šv. Jonų bažnyčios interneto puslapyje jonai.lt pateikiama bažnyčios istorija
Stanislav Varenov straipsniu “Šv. Jonų bažnyčios rūsiuose prikelta legendinių 36 pranciškonų kankinių istorija” publikuotu VU žurnale „Spectrum“ ir bernardinai.lt