Tai prieš kelerius metus nutiko merginai, vardu Erika.
Ji su tėvais buvo neseniai įsikėlusi į naujus namus nuošalioj, kaimiškoj vietovėj.
Artimiausi kaimynai buvo už kelių kilometrų.
Vieną vėlų vakarą Erika dar nesijautė pavargusi, todėl savo kambary sėdėjo prie rašomojo stalo, kažką skaitinėjo.
Jos kambarys buvo antrame aukšte, o stalas stovėjo priešais langą.
Už to lango buvo didelė, graži pieva, pilna gėlių.
Tąkart jos nesimatė, nes jau buvo tamsu, beveik vidurnaktis, kai Erika nusprendė atidaryti langą ir prieš miegą įleisti šiek tiek gryno oro.
Atvėrusi langą, ji turėjo suprasti, kad kažkas negerai, nes lauke buvo neįprastai tylu.
Nesigirdėjo nei svirplių, nei jokio kito įprasto nakties garso.
Bet tąkart ji nieko blogo nepajuto, nors tyla laukuose buvo neįprasta.
Erikai visada patiko „Mažasis vampyras“, toks mielas, vaikiškas filmas.
Švilpimas yra ypač svarbus motyvas tame filme, ir vaikystėje Erika su seserimi viena kitai bandydavo atkartoti ekrane matytą švilpimo sceną.
Ji iki šiol kartais be priežasties prisimena tą melodiją ir ima švilpauti.
Taip nutiko ir tą vakarą.
Atidariusi langą Erika nei iš šio, nei iš to nusprendė pašvilpauti kaip filme.
Po šio švilpimo lauke kurį laiką buvo tylu… bet tada ji išgirdo savo švilpimą ataidint iš lauko.
Erika turi itin gerą klausą, ir jai nekilo abejonių, kad tai buvo lygiai toks pat švilpimas kaip jos.
Tik kažkieno atkartotas jai.
Ji sustingo iš baimės.
Švilpimas iš lauko pasikartojo dar kartą.
Išsigandusi, bet ir vedama nedrąsaus smalsumo, Erika švilptelėjo dar kartą.
Tačiau dabar vietoje atkartoto jos švilpimo pasigirdo kurtinantis klyksmas.
Jis buvo toks garsus lyg šalia būtų važiavęs traukinys.
Pagauta siaubo, šokdama uždaryti langą mergina net pargriuvo, bet galiausiai langą uždarė.
Visa jos esybė sakė jai: bėk iš čia.
Klyksmas buvo toks stiprus, kad net jos mama atbėgo iš pirmo aukšto ir paklausė, ar ji irgi girdėjo tą garsą.
Kelias valandas po šio įvykio Erika iš baimės drebėjo.
Maždaug po metų šeima persikraustė, bet kol gyveno ten, ji daugiau nė karto neatidarė to lango.
Kas ten bebuvo, Erika žinojo vieną — ji daugiau niekada nenori su tuo susidurti.
Daugelis pasaulio tautų turi prietarų apie švilpimą, švilpavimą ir tai, kaip ne laiku ar ne vietoje švilpdamas žmogus gali prisidaryti problemų.
Turbūt ryškiausias ir dažniausiai pasitaikantis motyvas yra tas, kad daugelyje kultūrų vengiama švilpauti naktį.
Manoma, kad taip pritrauksite piktąsias dvasias ar kitas būtybes.
Šiaurės Amerikoje prisakymas nešvilpauti naktį yra paplitęs labai plačiai, ypač tarp tų, kurie ten seniausiai gyvena.
Daugelyje indėnų genčių, nuo Navahų iki Komančių, iki šiol nuo mažens mokoma, kad negalima švilpauti naktį ir negalima švilpauti miške, nes taip atkreipsite piktųjų dvasių dėmesį į save.
Be to, jus gali imti persekioti kuri nors iš indėnų folklore minimų baisių būtybių, kaip Wendingo ar skinwalkeriai, apie kuriuos būtinai pakalbėsime ateities epizoduose.
Ypač draudžiama švilpti tada, kai matoma Šiaurės Pašvaistė, nes jos dvasios taip pat gali nusileisti ir jus pasiekti.
Rytų Azijos tautų, Kinijos, Japonijos, Korėjos, folklore taip pat sakoma, kad švilpimas naktį gali pritraukti vaiduoklius į jūsų namus.
Arabų šalyse tikima, kad švilpdami naktį mes atkreipiame dėmesį džino (tokios būtybės iš arabų folkloro, kuri ne visada linki gero).
O dabar metas papasakoti dar keletą tikrų istorijų, kurias patyrę žmonės mano, kad susidūrė su kažkuo antgamtišku.
Švilpimas, švilpavimas yra esminė visų šių pasakojimų dalis.
Kitą istoriją patyrė Tomas — studentas iš Jungtinių Valstijų, kuris visa tai papasakojo.
Tai istorija apie tai, kodėl Tomas niekada nebeina į mišką vienas.
Jeigu planuojate artimiausiu metu vykti miškan, gerai pagalvokite, ar norite šią istoriją skaityti.
Tai nutiko pernai Virdžinijoj.
Tuo metu Tomas lankė vasaros kursus universitete ir birželio mėnesį turėjo laisvą ilgąjį savaitgalį.
Todėl pamanė, kad tai puiki proga tris dienas praleisti Virdžinijos gamtoje.
Pagooglinęs rado nacionalinį parką su pažintiniu taku Apalačų kalnyne.
Iš nuotraukų jam vietovė pasirodė graži, tad nusprendė ten ir važiuoti.
Dėl viso pikto pasakė savo kambariokui ir šeimai, kad žygiuos būtent šiuo taku, ir išvyko.
Kai priartėjo prie parko teritorijos, pamatė nedidelę parduotuvę, kurioje tokie žygeiviai kaip Tomas sustoja apsipirkti.
Jis irgi užėjo įsigyti vietovės žemėlapio tam atvejui, jei pasiklystų.
Parduotuvėlės savininkas jam užsiminė apie nelabai žinomą taką, kuriame yra gana fainas krioklys ir po juo — natūralus baseinėlis pasiplaukiojimui.
Tai Tomą sudomino, todėl jis paprašė parodyti tą vietą žemėlapyje.
Takas vedė už nacionalinio parko ribų, bet pardavėjas patikino, kad tai puiki vieta ir tikrai verta į ją nueiti.
Tomas sumokėjo už žemėlapį ir padėkojo.
Tada parašė SMS žinutę savo kambariokui ir tėvams, kad visgi eis kitu taku, perstatė automobilį ir išėjo į savo nuotykį…
Kurio niekad nepamirš.
Jis pradėjo eiti populiaraus Apalačų tako dalimi.
Iš pradžių take buvo pilna žmonių.
Tačiau vis labiau tolstant nuo pagrindinių takų, žmonių matėsi vis mažiau ir mažiau.
Ankstyvą popietę, likus keliems kilometrams iki tikslo, Tomas pajuto, kad miške buvo nenatūraliai tylu.
Nesigirdėjo nei paukščių, nei vabalų, net vėjo.
Tada jis pasijautė stebimas.
Bet stengėsi negalvoti apie šiuos pojūčius ir ėjo toliau, kol pasiekė savo dienos tikslą — jau minėtą krioklį.
Jis nebuvo įspūdingas, bet jį pasiekti buvo gera.
Sustoti, pasigrožėti.
Be to, kaip ir sakė parduotuvėje, prie krioklio buvo galima nusimaudyti.
Tomas nusirengė ir paniro į gaivų vandenį.
Kai išlipo ir vėl apsirengė, jis ėmė švilpauti sau Robo Stone’o dainą „Chill Bill“.
Jau kurį laiką ji skambėjo jo galvoje.
Bet tada išgirdo, kaip kažkas irgi sušvilpavo tą pačią melodiją.
Tomas neišsigando, nes pagalvojo, kad tai koks paukštis jį kopijuoja, todėl ėmė žaisti su juo.
Ką nors pašvilpaudavo, o jis tą patį atšvilpaudavo atgal.
Tada šis žaidimas atrodė labai smagiai.
Kai įkūrinėjo stovyklavietę, Tomas ir vėl negalėjo atsikratyti jausmo, kad jį kažkas stebi.
Jautė kaip ant viso kūno šiurpo oda ir stojosi plaukai.
Sutemus, jis ėmė kurti nedidelę ugnį, kad galėtų pasigaminti vakarienę.
Kol tai darė, staiga suvokė, kad ir vėl miške nesigirdi jokio garso.
Tik kurtinanti tyla.
Nuojauta aiškiai sakė, kad čia nėra saugu, kad reikia pasišalinti.
Bet jis nekreipė į tai dėmesio ir su žibintuvėliu bei knyga įlindo į palapinę.
Naktis praėjo be jokių incidentų.
Bet.
Kai kitą rytą pabudo, Tomas rado savo stovyklavietę nusiaubtą.
Jo sulankstoma kėdutė buvo visai dingusi, o maisto krepšys perpjautas ir jo turinys išmėtytas.
Pirma mintis buvo, kad tai padarė koks nors gyvūnas.
Bet tada Tomas pamatė, kad krepšio virvė buvo perpjauta kažkuo labai aštriu.
Taip, kaip miško gyvūnai nepajėgtų.
Be to, joks maistas net nebuvo paliestas.
O stovyklavietėje buvo pilna basų pėdų pėdsakų.
Prisiminęs, kad yra bent 10-ies kilometrų atstumu nuo artimiausio kelio, Tomas pasijuto labai nejaukiai.
Apžiūrinėdamas visą netvarką jis išgirdo, kaip kažkur lūžo medžio šaka.
Jis pasisuko į tą pusę, bet nieko nepamatė.
Užtat išgirdo.
Jis vėl išgirdo tą patį jį atkartojantį švilpavimą, kaip vakar, tik dabar jis buvo kitoks, skambėjo kažkaip… grėsmingiau.
Nuo jo jaunuoliui ėmė šiauštis plaukai.
Tomas pagaliau paklausė savo instinktų, kurie jau seniai liepė pasišalinti.
Švilpavimas skambėjo taip, lyg būtų kiek tolėliau, todėl jis dar bandė skubiai krautis daiktus.
Tačiau bebaigiant grūsti palapinę į krepšį, švilpavimas priartėjo.
Išsigandęs jis nebesivargino nieko sutvakyti ir nusprendė nedelsiant palikti stovyklavietę.
Švilpavimas tapo nenutrūkstamu ir skambėjo taip, tarsi artėtų visomis kryptimis.
Tomui galiausiai trūko kantrybė, jis ėmė šaukti: „Užsičiaupk“ ir „Ko tu, kurva, nori“.
Švilpavimas liovėsi ir akimirką buvo ramu, bet tada iš miško gelmių jis išgirdo ataidinčius jo paties riksmus.
Jo balsu.
Jie skambėjo kaip jis, bet iškreiptai, lyg eitų iš seno televizoriaus.
Tai išgirdęs jis iškart užsidėjo kuprinę ir nubėgo ta kryptimi, iš kurios buvo atėjęs.
Bėgdamas jis girdėjo, kaip kažkas juda tiesiai už jo, tai švilpaudamas, tai naudodamas jo balsą.
Kažkas žaidė su juo, vis neprieidamas nei per arti, nei per toli.
Pagaliau ėmė atrodyti, kad tie garsai vis labiau ir labiau tolsta.
Tada staiga visai nutrūko.
Kai švilpavimas nutrūko, jis sustojo ir atsisuko.
Bet pasigailėjo tai padaręs.
Nes tada visai šalia savęs jis išgirdo patį kraupiausią, nežmonišką riksmą.
Tada vėl pradėjo bėgti neatsisukdamas, tik bėgo ir bėgo.
Už maždaug pusės mylios susidūrė su pora, kuri taip pat žygiavo su kuprinėmis.
Jie pamatė siaubą Tomo veide ir paklausė, ar tai jis rėkė, ar jam viskas gerai.
Jis papasakojo jiems viską, kas nutiko, ir jie nusprendė nebeiti tuo taku.
Trise jie kuo greičiau perėjo į populiaresnį taką, kur daugiau žmonių.
Kai tik grįžo į savo automobilį, Tomas nuvažiavo į parko reindžerių stotį ir pranešė, kas nutiko.
Jie pabrėžė, kad ta vieta nepriklauso jų parko teritorijai, bet vis tiek pažadėjo nusiųsti reindžerį, kad patikrintų.
Reindžerių stoties parkingas buvo prie pat miško.
Tomas išėjo iš stoties ir nuėjo prie savo automobilio.
Lipdamas į jį, jis išgirdo, kaip iš to miško, tiesiai priešais jį, atsklido švilpavimas — „Chill Bill“ dainos melodija.
Dar niekada gyvenime jis taip greitai nevažiavo, bet namo grįžo saugiai.
Tas krioklys turėjo būti tik dalis Tomo kelionės — iš viso jis planavo būti miške 3 dienas ir 2 naktis.
Kai papasakojo savo kambariokui, kodėl grįžo vos po vienos nakties, anas pasakė tik tiek: „Aš niekada nevažiuosiu su tavim į mišką“.
Kita istorija pas mus atvyko iš Meksikos.
Visa tai vyko, kai Gabrielius dar buvo vaikas ir gyveno su tėvais.
Vieną vakarą, kaip įprastai, berniukas sėdėjo verandoje vienas.
Skaitė knygą ir tiesiog mėgavosi tyliu vakaru gryname ore.
Bet tada kažkas sušvilpė.
Gabrielius pamanė, kad tai koks draugas ar kaimynas eina pro šalį ir sveikinasi.
Todėl atsakydamas jis irgi švilptelėjo, tikėdamasis tuoj pamatyti pažįstamą praeivį.
Bet nutiko kitas dalykas.
Vos tik sušvilpė, prie jo namų, ant elektros laidų nutūpė pelėda.
Kažkas su ja buvo ne taip.
Geriau įsižiūrėjęs jis pamatė, kad ta pelėda turi žmogaus veidą.
Šlykštų ir piktą veidą, kuris savo skvarbiomis akimis žiūri tiesiai į jį.
Gabrielius apsipylė ašaromis ir nubėgo pas mamą.
Mama, išgirdusi, kas nutiko, istorijos nesureikšmino. Juk tai vaikiškos fantazijos.
Bet pelėda vaiką taip išgąsdino, kad kelis ateinančius vakarus jis nebekišo nosies laukan.
Ramūs vakarai, kuriuos anksčiau jis leisdavo su knyga gryname ore, virto nerimo vakarais sėdint savo kambary.
Nors ir nebeidavo į verandą, sutemus Gabrielius ir toliau girdėdavo švilpavimą.
O pažvelgęs pro langą ir toliau matydavo baisųjį paukštį, tupintį ant elektros laidų.
Vieną vakarą berniukas išdrįso vėl pakviesti mamą ir parodyti jai, ką mato.
Galbūt šįkart ji patikės, kad tai ne fantazijos.
Mama giliai atsiduso, bet atėjo.
Kai pažiūrėjo pro langą, jos veidas staiga pasikeitė.
Mama atrodė persigandusi ir Gabrielius suprato, kad šįkart tą baisų veidą pamatė ir ji.
Gerai, kad mama žinojo, ką daryti.
Ji viską papasakojo savo mamai, berniuko močiutei, kuri jau tą patį vakarą atvyko ir visą naktį kalbėjo specialias maldas už Gabrielių, kad jį apsaugotų.
Nuo tada šeima pelėdos daugiau nebematė.
Bet iš kur močiutė žinojo, ką reikia daryti?…
Kaip sakiau, istorija vyko Meksikoje.
Šios šalies folklore viena iš dažniausiai sutinkamų būtybių yra ragana La Lechuza, kuri gali pasiversti į pelėdą.
Bet net pasivertusi į pelėdą ji turi kraupų, subjaurotą raganos veidą.
Todėl Meksikoje nuo seno vaikai mokomi nešvilpauti naktį.
Tikima, kad sušvilpus gali atskristi La Lechuza ir vaiką nusinešti.
O kartais, kaip nutiko Gabrieliui, ragana ima švilpauti pirmoji ir taip vilioja savo aukas.
Taigi, nešvilpkite naktį.
Net jei jums švilps.
Kitas pasakojimas susideda iš kelių komentarų, kuriuos aptikau socialiniame tinkle reddit.
Ten vienas žmogus bandė suprasti, kas vyksta jo kieme.
Pirmąjį įrašą jis paliko prieš metus.
Jame papasakojo, kad gyvena didžiulėje 8 hektarų užmiesčio sodyboje, apsuptoje miškų.
Vieną naktį jis ir keli jo draugai sėdėdami jo terasoje varžėsi, kas garsiau sušvilps.
Vienam iš draugų sušvilpus, kažkas iš miško atšvilpė atgal.
Jiems pasidarė nejauku ir visi sugužėjo į vidų.
Savo įraše tas žmogus prisipažino, kad nuo to laiko vedamas smalsumo vakare arba naktį jis retkarčiais švilpteli. Ir beveik visada išgirsta kažką iš miško švilptelint atgal.
Pastarąsias maždaug 3 savaites švilpimas priartėjo ir jau ataidėdavo nuo kelio pusės, kiek arčiau jo namų nei miškas.
Galiausiai, jis parašė, kad šiandien grįžo į savo kiemą, išlipo iš mašinos ir už kelių metrų tamsoje išgirdo švilpimą.
Garsas buvo jau labai arti jo.
Ir šį kartą ne jis tą švilpimą inicijavo.
Suprantama, žmogus išsigando, todėl klausė kitų žmonių, gal jie žino, kas tai galėtų būti, kas galėtų skleisti šį garsą.
Tarp komentatorių pasitaikė folkloro išmanytojų, kurie priminė jam, kodėl negalima švilpti naktimis lauke ir kiek visokių blogybių taip galima prisikviesti.
Jis atsakinėjo į komentarus, kad yra išsigandęs. O vieną dieną paliko įrašą, kuriame papasakojo apie naujus įvykius.
Jis parašė, kad praėjusį vakarą sėdėjo svetainėje ant sofos ir žiūrėjo filmą, kai sofa girgžtelėjo lyg kas būtų į ją atsirėmęs.
Ir tada jis išgirdo tą patį švilpimą, tik visai prie pat savo ausies.
Aišku, žmogus išsigandęs pašoko iš vietos, bet nieko nepamatė.
Tąnakt daugiau nieko neįvyko, bet jis jautėsi nejaukiai ir ilgai negalėjo užmigti.
O šįryt, kai išėjo į kiemą, jis dar dukart girdėjo švilpimus ataidint iš laukų.
Šįkart į juos neatsakė.
Jis ir vėl klausė, ar kas nors žino, kas čia galėtų švilpti ir kaip to švilpimo atsikratyti.
Bet niekas jam nieko naudingo nepatarė.
Skaitytojai tik komentavo, kad jo vietoje jau būtų numirę iš baimės.
Tai buvo paskutinis šio žmogaus įrašas toje temoje.
Kiti vėliau dar klausė, ar yra kokių naujienų, bet jis niekada negrįžo ir neatsakė.
Nežinau, kas jam nutiko.
Galbūt jis negrįžo, nes problema išsisprendė.
O galbūt tas, kas švilpavo, pagaliau jį surado?