Begaliniai miškai.
Kelios trobelės.
Ir vėl begaliniai miškai.
Taip atrodė senoji Lietuva, kur riba tarp gamtos ir civilizacijos buvo tokia plonytė, kad beveik neegzistavo.
Miškai, gamta teikė gyvybę, bet ir gąsdino.
Įsivaizduokite save tokiame Lietuvos kaimelyje prieš šimtus metų.
Naktis.
Šildanti ugnelė blėsta.
Išgirsti, kaip aštrūs nagai drasko tavo pirkios duris, medines jos sienas.
Brėžia lėtai, sąmoningai.
Net protingai, ieškant silpniausios vietos.
Ne taip, kaip draskytų gyvūnas.
Greičiau jau… žmogus vilko nagais.
Vilkolakio vaizdinys lydėjo žmogų nuo neatmenamų laikų.
Dar Herodotas prieš daugiau nei du tūkstantmečius aprašė gentį, kurios žmonės kartą per metus kelioms dienoms pasiversdavo vilkais.
Tiesa, Herodotas rašė, kad pats tuo netiki, nors girdėjo tokius pasakojimus iš vietos žmonių.
Įdomu, kad aprašytoji gentis — neurai — galėjo gyventi dabartinės Lenkijos, Ukrainos ir Baltarusijos teritorijose.
Daugelis mokslininkų mano, kad jie buvo baltų gentis.
Gal mūsų protėviai?
O gal kaimynai?
Išties vilkolakis, dar vadintas vilkatu, vilktakiu, mūsų regione buvo ne tik mitinė būtybė.
Jis atrodė tikras ir pavojingas.
Todėl ir šiandien vilkolakio idėja yra daugiau nei pasaka.
Tai langas į tamsiausius mūsų protėvių proto kampelius.
Juosna šiandien ir bandysime įlįsti.
Keliausime nuo senųjų sakmių iki tikrų, krauju aplaistytų teismo bylų, kur tikėjimas vilkolakiais lėmė žiaurias ir beprasmes mirtis.
Kalbėdami apie vilkolakius mūsuose, turime juos atskirti nuo vilkolakių populiariojoje kultūroje.
Esminiai skirtumai yra susiję su šių būtybių išvaizda ir prigimtimi.
Populiarusis, Holivudo sukurtas vilkolakis yra monstras didžiuliais aštriais dantimis ir švytinčiomis akimis.
Jis dažnai vaizduojamas didesnis už žmogų, itin raumeningas ir turintis tamsų kailį.
Šiuo monstru tampama dėl kokio nors užkeikimo, jį paveldėjus arba įkandus kitam vilkolakiui.
O per pilnatį virsmą išgyvenęs žmogus praranda visą savastį.
Tampa įniršusiu žvėrimi, agresyviu, viską savo kelyje naikinančiu siaubūnu.
Mūsų folklore vilkolakis yra kitoks.
Net ir pasivertus, vilkolakio protas čia išlieka kaip žmogaus.
Jis atrodo kaip tikras vilkas, o ne monstras.
Juo netampama įkandus.
Ir virsmas vyksta ne tik pilnaties metu.
Lietuviškame folklore galingas burtininkas gali pasiversti vilkolakiu pats, arba paversti kitus žmones.
Tad šios būtybės mūsų kraštuose dažnai matytos dvejopai.
Tie, kurie pasiverčia patys, burtininkai, laikyti blogais.
Tie, kuriuos paverčia prieš jų valią, nelaikyti blogais.
Pradėsime nuo blogųjų.
Tyčia vilkolakiais pasivertusių burtininkų bijota ir nekęsta.
Atlikdami specifinį ritualą, pavyzdžiui, susmaigstydami į žemę pagaliukus ir versdamiesi per galvą, jie pasivertimą kontroliuodavo.
Pasivertę vilku, jie tapdavo pavojingesni už paprastą miško plėšrūną.
Sužeisdavo ar net sudraskydavo žmones, išpjaudavo gyvulius, net ir tokius didelius, kaip arkliai bei jaučiai.
Kada tik panorėję, jie galėjo ritualą pakartoti ir vėl atvirsti į žmogų.
Tokie vilkolakiai buvo iš prigimties blogi, drąsus ir dėl to pavojingi.
Jie dažnai minimi ir senuose pasakojimuose.
Vienoje Norberto Vėliaus užrašytų sakmių kalbama, kad…
Tėvams išvažiavus į vestuves, mergina liko namuose viena.
Pas ją susirinko daugiau merginų pavakaroti.
Besikalbėdamos jos verpė, kai atėjo bernų būrys.
Žmonių buvo pilna pirkia.
Bernai sėdi kartu, visi vakaroja, mergos verpia.
Staiga vienos verpstė nukrito ant grindų.
Ji pasilenkė pakelti ir pamatė pasuolėje kyšančią uodegą.
Labai persigando.
Ji suprato, kad čia vilkolakiai, o ne tiesiog bernai.
Kadangi viskas vyko XIX amžiuje, kambarys buvo apšviestas balanos — tiesiog degančios medinės lazdelės.
Nesugalvodama, kaip kitaip išsigelbėti, mergina užpūtė ugnį ir išbėgo pro duris.
Ji bėgo per girią, kol suprato, kad ištrūko.
Sugrįžo tik kitą rytą.
Atidarė duris ir mato: visos merginos papjautos, o jų krūtinės išdraskytos aštrių dantų.
Šioje sakmėje vilkolakiai — ypač agresyvūs.
Ne tik sužeidžia, bet ir nužudo žmones.
Be to, jie veikia grupėje, todėl yra dar labiau bauginantys.
Kitame profesoriaus Vėliaus užrašytame pasakojime apie bloguosius vilkolakius, ypač akivaizdūs raganavimo, velniškų apeigų požymiai.
Sakoma, kad tai nutiko Vinkšnėnų kaime.
Į pamiškę buvo išginta ganyti daug avių, apie du šimtus.
Visos, išskyrus vieną, rastos išpjautos ir suguldytos ratu.
Nė viena nesuėsta.
Nors avis ganė piemenys, bet jie buvo tik vaikai.
Žaidė ir nematė, kas jas išpjovė.
Tačiau vaikai prisiminė, kad pro šali ėjo žmogus, kuris apie tas avis su jais kalbėjosi.
Seni žmonės tuomet sakė, kad tas žmogus buvo vilkolakis.
Tik vaikai jo nepažino.
Šios dvi sakmės kalbėjo apie vilkolakius, kurie pasiverčia savo noru.
Burtininkus.
Blogiečius, kurių bijota.
Tačiau burtininkų vilkolakiais paversti kiti žmonės buvo laikomi nuskriaustais, nelaimingais.
Jų buvo gailimasi ir nebijoma.
Net ir jų prigimtis išlikdavo žmogiška.
Vilkolakiais paversti žmonės nepuolė kitų žmonių, net ir gyvulių nenorėdavo žudyti, todėl dažnai kęsdavo badą.
Jie sukiodavosi arti savo buvusių namų, net žiūrėdavo pro langus.
Nors tebeturėjo žmogaus protą, jie negalėjo kalbėti.
Todėl pamatę žmones pabėgdavo į mišką.
Turbūt suprasdami, kad net artimieji jų nepažins ir išsigąs.
Apie tokius vilkolakius Nobertas Vėlius taip pat yra pririnkęs sakmių.
Vienoje sakmėje pasakojama apie jauną burtininkę, kuri nekentė savo buvusiojo.
Todėl ji išaudė stiprių siūlų juostą.
Ir, kai pas ją atėjo tas nekenčiamas bernas, padavė jam tą juostą ir pasakė, kad apsijuostų.
Bet ne viduj, o išėjęs į lauką.
Kai bernas išėjęs apsijuosė, jis pavirto vilku ir išlėkė miškan.
Ta juosta buvo užburta.
Bernas, tapęs vilkolakiu, lakstė su vilkais dešimt metų.
Kol vieną kartą bėgdamas su kitais vilkais jis šoko per griovį ir vėl atvirto į žmogų.
Turbūt šokant juosta kažkur užkliuvo ir nutrūko.
Sako, kad vos atvirtęs į žmogų, jis apgynė kaimo avis nuo tų pačių vilkų, su kuriais pats lakstydavo.
Paskui tas žmogus neva kalbėjo, kaip sunku jam buvo vilko kailyje.
Jis ateidavo į savo kaimą, matydavo savo žemę.
Bet žmonės nepažindavo jo, tad pamatę pradėdavo šaukti ir varyti jį atgal į mišką.
Nors dešimtmetį lakstė su vilkais, galiausiai jis atvirto žmogumi.
Kitas pasakojimas, kurį užrašė profesorius Vėlius, taip pat mini vilkolakį, kuris niekam nekenkė.
Bet jo tai neišgelbėjo.
Pasakojama, kad pas vieną žmogų pradėjo ateidinėti vilkas.
Kiekvieną žiemą.
Dienomis jo nebūdavo, bet kiekvieną naktį jis įlįsdavo į tvartą ir gulėdavo su kitais gyvuliais.
Tas žmogus net įtaisė skylę, kad vilkui būtų patogiau įlįsti.
Tačiau laikui bėgant gobšumas gali užvaldyti kiekvieną.
Žmogus ėmė mąstyti, kad už vilko kailį galėtų gauti pinigų.
Tai sumanė vilką papjauti ar užmušti ir taip užsidirbti.
Prie tos skylėj, per kurią vilkas lįsdavo į tvartą, jis pritaisė maišą.
Vilkas lindo ir įlindo tiesiai maišan.
Tada žmogus ėmė jį pjauti.
Sako, kai pjovė, tai vilkas rėkė kaip tikras žmogus.
O kai nulupo jo kailį, tai po kailiu rado papjautą žmogų.
Tokios sakmės, kur vilku paverstas žmogus išsaugo savo žmogiškumą, man yra kraupesnės už tas, kuriose vilkolakiai žudo.
Nes tai istorijos ne tiek apie siaubą, kiek apie absoliučią vienatvę ir neviltį.
Apie likimą, baisesnį už mirtį.
Sakmės apie vilkolakius piešia vienokį jų paveikslą.
Kiek kitaip apie šias būtybes pasakojama istoriniuose šaltiniuose.
Pavyzdžiui, Lietuvoje lankęsis švedas Olausas Magnusas XVI amžiaus viduryje (1555 m.) ypač išsamiai aprašė mūsų kraštų vilkolakius.
Pasak jo, vietos gyventojai kenčia nuo vilkų, bet jų nelaiko tokia baisybe, kokia laiko vilkais pavirtusius žmones.
Jo teigimu, mūsų kraštų vilkolakiai Kalėdų naktį susirenka į vieną vietą.
Tada pratrūksta žiauriai siautėti.
Jie puola žmonių namus, bando brautis į vidų, net laužti duris, kad sudraskytų viduje esančius žmones ir gyvulius.
Nusileidę į rūsius, jie išgeria alų ir midų, kad būtų akivaizdu — čia lankėsi ne paprasti vilkai.
Magnusas taip pat teigia, kad tarp Lietuvos, Žemaitijos ir Kuršo yra paslaptinga vieta, kažkokios senos pilies griuvėsiai.
Ten kartą metuose susirenka tūkstančiai vilkolakių ir varžosi šokinėdami per sieną.
Jei kuriam peršokti nepavyksta, jis būna nuplakamas rimbais.
Tarp šių vilkolakių neva yra ir žymių, labai kilmingų žmonių.
Magnuso teigimu, burtininkai paversti žmogų į vilkolakį gali jam davę išgerti užkerėto alaus.
Tačiau toks užbūrimas įmanomas tik tada, jei alų geriantis žmogus sava valia tai priima.
Taigi, priešingai nei sakmėse, vilkolakiu tampama savo noru.
XVI amžiaus pabaigoje vokiečių keliautojas Johannas Davidas Wundereris aprašė, kaip keliavo per Žemaitiją, kurios miškuose rodosi šiurpios vizijos ir visokios baidyklės.
Taip esą todėl, kad vietos žmonės vis dar gyvena be religijos, todėl čia ypač didelę galią tebeturi velnias.
Wundereris pridūrė, kad su velnio pagalba žemaičiai pasiverčia vilkais ir puola ar net sudrasko keliautojus.
Darosi akivaizdu, kad Lietuva tuo metu vakariečiams neatrodė svetinga.
Keliautojų pasakojimai apie Lietuvą gali būti iškreipti ir pagrąžinti.
Daug rimtesnis šaltinis, leidžiantis rekonstruoti to meto vilkolakio sampratą, yra XVII amžiaus teismų bylos.
Kaip visoje Europoje, taip ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei Livonijoje, vyko raganų teismai.
Juose pasivertimas vilkolakiu pasirodydavo tarp kitų su raganavimu susijusių kaltinimų.
Pavyzdžiui, 1666 metų rugsėjo 11 dieną Žemaičių pilies teismas išnagrinėjo bylą, kurioje kraujaleidė Elžbieta Viržukienė kaltinta raganavimu.
Be kitų kaltinimų minima, kad 1665 metų birželio 15-osios naktį kraujaleidė Viržukienė atėjo į ieškovo Kanapinsko Pašilės dvarą, išsivarė iš tvarto paršą ir, pasivertusi vilkolakiu, jį užkrimto.
Kitą naktį Viržukienė užkrimtusi ir palikusi kieme telyčią.
Trečią naktį arklidėje pasmaugusi kumelį.
Galiu Jus nuraminti, kad ši byla Viržukienei turbūt nesibaigė blogai.
Žemaičių pilies teismas leido jai kitame posėdyje prisiekti su šešiais asmenimis, kad su raganomis nebendravusi, ieškovo dvare nebuvusi ir jokios žalos jam nedariusi.
Po priesaikos, ieškinys prieš ją būtų atmestas.
Galime spėti, kad Viržukienė pasinaudojo šia galimybe ir išvengė sudeginimo ant laužo.
Kita, 1697 metais spręsta byla, šiurpina atskleisdama žiaurią to meto tikrovę.
Vienas senis gyveno kaime šalia Gluboko miesto, kuris dabar jau yra Baltarusijos teritorijoje.
Tas žmogus neturėjo rankos.
Vietiniai įtarė jį buvus vilkolakiu, skerdžiančiu jų gyvulius.
Jie teigė, kad senis neteko rankos kažkam sužeidus jo leteną, kai buvo pasivertęs vilku.
Atvirtus į žmogų, sužeidimas neva išliko.
Be to, senis buvo žinomas kaip burtininkas.
Todėl visas kaimas reikalavo jį ir jo sūnų sudeginti.
Sūnus, kaip rašoma, atrodė baisiai.
Gal irgi turėjo kokių nors fizinių trūkumų.
Dvaro teisėjai nusprendė sudeginti senį, o jo sūnų paleisti už užstatą.
Net ir tokia žiauri bausmė kaimo gyventojų buvo priimta su nusivylimu, kad vienas iš vyrų liko gyvas.
Pažymėtina, kad tais pačiais 1697 metais dvaro pareigūnas, laiške minėdamas sudegintą vilkolakį, pridūrė, kad neseniai dvare buvo sugauti penki vilkai.
Taigi, šaltos žiemos iššauktas agresyvus vilkų elgesys lėmė, kad žmonės ėmė ieškoti atpirkimo… vilkolakio.
Vienarankis senis ir jo neišvaizdus sūnus tapo lengvais taikiniais.
Tuo pačiu metu vilkolakių teismai vyko ir dabartinės Latvijos teritorijoje — Livonijoje.
Ir šaltinių apie juos yra ypač daug.
Bet Livonijos vilkolakių teismai pakrypo tokia neįtikėtina linkme, kad šiandien galime kalbėti ir apie geruosius vilkolakius.
Žymiausioji iš tokių bylų, vadinama senojo Tyso byla, prasidėjo 1691 metais.
Tų metų metų balandžio 28 dieną vyko teismo posėdis dėl vagystės iš bažnyčios.
Vienas liudininkas, duodamas parodymus, nusišypsojo.
Paklaustas, kodėl šypsosi, jis atsakė, kad tarp liudininkų mato Tysą.
O juk visi žino, kad jis jau seniai yra susidėjęs su velniu ir yra vilkolakis.
Vagystė iš bažnyčios nuslinko į antrą planą, nes dabar jau Tysas buvo iškviestas pasiaiškinti.
Tysas prisipažino, kad buvo vilkolakis, bet jau dešimt metų vilku nebesiverčia.
Ir griežtai prieštaravo, kad jis yra susidėjęs su velniu.
Atvirkščiai — tardymo metu Tysas teigė, kad raganos yra susidėjusios su velniu ir vagia derlių iš žmonių, tempia jį į pragarą.
Tuo tarpu vilkolakiai tarnauja Dievui ir pasiverčia vilkais tam, kad kovotų su raganomis.
Tysas pasakojo, kaip jis ir kiti Dievo šunys nusileidžia į pragarą ir kovoja prieš tamsiąsias jėgas, kad apsaugotų žmonių derlių.
Tysas kalba įspūdingai, įtaigiai ir išsamiai.
Liudija, kaip atrodo vilkolakio gyvenimas ir net kaip atrodo pragaras.
Teismas nusprendžia skirti Tysui nuplakimą ir tremtį.
Bet panašu, kad neįtikėtinas pasakojimas išgelbėja Tysui gyvybę.
Jis nėra sudeginamas.
Kad vilkolakių deginimas regone galimai nebuvo toks retas reiškinys, liudija ir viena lietuviška sakmė.
Pasak jos, vienas burtininkas miške susmeigė pagaliukus į žemę, nusirengė ir persivertė per galvą.
Taip pavirtęs vilku, nubėgo.
Visa ta matė vienas žmogus.
Jis priėjo tą vietą ir vieną pagaliuką ištraukęs, pasislėpė.
Neilgai trukus ateina vilkas, atsinešdamas papjautą aviną.
Numetęs grobį, verčiasi per galvą ir vėl tampa žmogumi.
Bet vilko uodega lieka, kiek kartų besiverstų.
Tada jis apsirengė, uodegą susikišo į kelnes ir, pasiėmęs aviną, nuėjo į kaimą.
Visa tai matęs žmogus irgi atbėgo pas kaimiečius ir pasakė, kad tarp jų yra vilkolakis.
Pradėjus visus kratyti ieškodami uodegos, ir tą vilkolakį atrado.
Atradę, nuteisė sudeginti.
Sukrovė didelį laužą ir įmetė burtininką.
Jis visas sudegė, liko tik širdis.
Perpjovę širdį, jos viduje rado ledą.
Taigi, kas yra tas vilkolakis, išnyrantis iš mūsų tautos atminties?
Tai nėra tikras monstras.
Bet ir ne visiškas pramanas.
Kai žemę sukausto speigas, grasinantis badu…
Kai tamsaus miško baimė ima belstis į pirkios duris…
Tada žmogus nebegali pakelti savo bejėgystės.
Jam reikia kaltininko savo nelaimėms ir savo baimei paaiškinti.
Taip kaimynas virsta žvėrimi.
Sakmės apie piktus burtininkus ilgainiui prisimiršo ar į jas imta žiūrėti nerimtai.
Tačiau teismų bylose aprašytas žiaurumas liks įrašytas visam laikui.
Tad kas buvo tikrieji monstrai — vilkolakiai ar minia žmonių, pasmerkusių ir sudeginusių savo kaimynus?
Ir ko turėtume labiau bijoti, žvelgdami į tamsų mišką?
Naktyje besislepiančio žvėries?
Ar kitos tamsos, kuri bet kada gali pabusti mumyse?
Verta paminėti, kad epizode rėmiausi daugybe šaltinių, bet ypač šiais:
Norberto Vėliaus knygomis “Mitinės lietuvių sakmių būtybės” ir “Sužeistas vėjas”.
Igno Šlajaus magistro darbu “Senojo Tyso byla: anomalija ar tradicija? 1691 m. Livonijos vilkolakio bylos revizija istorinių šaltinių ir tautosakos šviesoje”, taip pat jo straipsniais “Baltiškų vilkolakių pėdsakais: saulėgrįžiniai pasivertimai” ir “Dievo vilkai: XVI-XVII a. Livonijos vilkolakių mįslė”.
Konstantino Jablonskio knyga “Raganų teismai Lietuvoje”
ir
Vitalijaus Bylo daktaro disertacija “Witchcraft in the Cultural Borderland”.