Jos vardas — Lin.
Taivane jai priklausė kalnakasybos kompanija.
Tai verslas, kuriame dominuoja vyrai, dažnai ir vietiniai nusikaltėliai.
Bet Lin sėkmingai vykdė veiklą, nes ją įbauginti nebuvo lengva.
Ją išgąsdino tik vienas įvykis.
Apie jį po daug metų papasakojo moters anūkas.
Vieną naktį Lin sėdėjo sunkvežimio kabinoje, kol jos vairuotojas manevravo vingiuotais kalnų keliais.
Staiga jis pasakė: „Ponia, aš nebegaliu vairuoti. Man pradėjo dvejintis kelias. Turime sustoti.“
Jie abu žinojo, ką tai reiškia.
Pagal kinų foklorą, matyti du kelius ten, kur yra tik vienas, reiškia, kad pikta dvasia bando keliautoją paklaidinti ar net priversti jį nulėkti nuo skardžio.
Tai vadinama Gui Da Qiang (鬼打墙), arba lietuviškai — Dvasių siena.
Lin vairuotojas sustojo ir išjungė variklį.
Praėjus dešimčiai laukimo minučių, iš krūmynų išniro laukinis šuo, o gal vilkas.
Jis ėmė sukti ratus aplink sunkvežimį.
Klapsėjo nasrais ir agresyviai urzgė žiūrėdamas į kažką, ko žmonės nematė.
Staiga gyvūnas skaudžiai viauktelėjo.
Lin ir vairuotojas stebėjo, kaip vargšas gyvūnas skrieja ore, brutaliai nublokštas kažkokios nematomos jėgos.
Jis tėškėsi į žemę, pašoko ir nubėgo atgal į tankmę.
Mirtinai išsigandę ir bijodami net krustelėti, jie sėdėjo tamsioje kabinoje tris valandas.
Tik sulaukę saulėtekio išdrįso užvesti sunkvežimį ir pasišalinti.
Tūkstančius metų kelionės žmogų gąsdino.
Keliauti, ypač naktį, reiškė tapti plėšikų, plėšrūnų ir tiesiog negailestingos, neaprėpiamos gamtos taikiniu.
Ši kelio baimė atsiskleidžia daugelio šalių folklore.
Kaip minėjau, kinai tiki Gui Da Qiang — dvasių siena, kuri verčia keliautojus pasiklysti, vis grįžtant į tą pačią vietą.
O kartais, taip beklaidžiojant, ir žūti.
Centrinėje Amerikoje pasakojama apie Sihuanabą.
Būtybę, kuri, pasivertusi gražia moterimi, vilioja vyrus, keliaujančius naktį.
Nuvedusi į pavojingą vietą, palieka juos likimo valiai.
O kartais, parodo savo tikrąjį veidą — tokį baisų, kad nuo šiuo vaizdo vyrai išprotėja arba miršta.
Airijoje keliautojai nuo seno bijo Dullahano.
Tai raitelis be galvos, lekiantis ant juodo arklio arba juodu šešių arklių traukiamu vežimu.
Dullahanas yra mirties pranašas.
Jam pasirodžius, keliautojai greitai miršta.
O tuos, kurie į jį spokso, Dullahanas nuplaka botagu, pagamintu iš žmogaus stuburo.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, mes žinome apie žaltvyksles — vaiduokliškas švieseles, matomas naktį virš pelkių ar kitų vandens telkinių.
Sakoma, kad jos paklaidina ar net paskandina keliaujančius naktį.
Lietuvių folkloru tikintys keliautojai turėtų bijoti ir kryžkelių.
Jose laukia velnias, siekiantis apgauti ar net pražudyti.
Šiandien, pakloję tūkstančius kilometrų asfalto, tikime, kad nugalėjome.
Ir kelią, ir jį supančią tamsą, ir savo baimę.
Bet kartais, kai dingsta miesto žiburiai, nubunda instinktai.
Nes kažkur giliai mes žinome, kad tamsiame kelyje slypi pavojus.
Apie paslaptingus įvykius keliuose šiandien pasakosiu tikras istorijas, nutikusias tikriems žmonėms.
Pradėsiu nuo pasakojimo, kuriame tolimųjų reisų vairuotojas šalikelėje matė kažką siaubingo ir nepaaiškinamo.
Viktoras yra tvirtai sudėtas fūristas.
Veteranas, kurio lengvai neišgąsdinsi.
Bet viena patirtis kelyje buvo tokia sukrečianti, kad net po trijų dešimtmečių tebekelia jam šiurpą.
Buvo gal keturios ryto, bet Viktoras jautėsi žvaliai.
Ką tik iš namų, kur kelias dienas ilsėjosi.
Tamsiu užmiesčio keliu jis važiavo paimti krovinio.
Staiga vilkiko žibintai kažką apšvietė.
Iš pradžių jis pagalvojo, kad tai partrenktas gyvūnas.
Artėdamas įsižiūrėjo.
Išties — šalia kelio gulėjo elnias.
Bet.
Kažkas tūpėjo palinkęs virš jo.
Kam? Negi koks beprotis sugalvojo pasiimti trofėjų — elnio ragus?
Privažiavęs dar arčiau, Viktoras pamatė, kad ta būtybė ne šiaip apžiūrinėjo elnią.
Ji plėšė mėsą nuo elnio kūno ir dėjosi į burną.
Žibintų šviesoje padaras staiga atsisuko ir ėmė stotis ant dviejų kojų.
Jis buvo milžiniškas.
Gerokai aukštesnis už žmogų.
O visas jo kūnas buvo padengtas rudu kailiu.
Per kelias sekundes Viktoras pralėkė tą vietą, negalėdamas atitraukti akių.
Kai atsitokėjo, iki dugno nuspaudė greičio pedalą, kad kuo skubiau iš ten dingtų.
Labiausiai jį sukrėtė ne matyta makabriška scena, ne didžiulė būtybė.
Bet žvilgsnis.
Kai važiavo pro šalį, tas padaras žiūrėjo pro priekinį stiklą tiesiai į Viktorą.
Jis akivaizdžiai žinojo, kad vilkike yra vairuotojas.
Ir kur tiksliai jis sėdi.
O žvilgsnis, su kuriuo susidūrė Viktoro akys, buvo neabejotinai, kraupiai žmogiškas.
Viktoras košmarą išgyveno visiškai vienas.
Bet kartais nepadeda net ir šalia sėdintis artimas žmogus.
Ypač, kai jis atsisako patikėti tuo, ką mato.
Tomas vežė tėvą namo.
Kelias driekėsi nuošalioje, miškais apaugusioje vietovėje, kur namų beveik nebuvo.
Privažiavęs sankryžą, kur jų asfaltuotas kelias kirto žvyrkelį, Tomas kažką pamatė.
Prie pat kelio stovėjo būtybė, apsirengusi žemę siekiančiu juodu apsiaustu su gobtuvu.
Ji buvo atsukusi jiems nugarą.
Tomas pravažiavo apstulbęs.
„Ar matei?“ — paklausė tėvo.
Šis, akivaizdžiai susijaudinęs, atsakė: „Tu tik važiuok“.
Tomas pravažiavo, palikdamas košmarą už nugaros.
Bet kas nutinka, kai gailestis priverčia tave nuspausti stabdžio pedalą?
Šiuolaikiniame folklore sutinkame būtybes, kurios apsimeta, kad joms reikia pagalbos.
Jos atrodo kaip vaikai, stovintys prie kelio naktį. Vieni.
Tačiau jų nežmonišką kilmę išduoda akys.
Juodesnės už pačią naktį.
Turiu net dvi tikras istorijas apie tokius susidūrimus.
Prieš keletą metų, gilią naktį, Lukas važiavo iš draugo namo.
Užmiesčio kelias buvo visiškai tuščias.
Jokio eismo, jokių gyvenviečių.
Vienintelė šviesa sklido iš Luko mašinos žibintų.
Staiga kelio vingyje jis pamatė mažą mergaitę, gal dešimties metų.
Ji vilkėjo baltą suknelę, kuri visiškai netiko tokioje nuošalioje vietoje.
Ilgi, tamsūs plaukai dengė beveik visą jos veidą.
Sunerimęs, kad mergaitė pasiklydo ar pateko į nelaimę, Lukas sustabdė mašiną.
Atidaręs langą paklausė, ar jai reikia pagalbos.
Mergaitė neatsakė.
Ji lėtai pakėlė galvą.
Tarp tamsių plaukų Lukas pamatė dar tamsesnes akis.
Atrodė, lyg jos būtų sugėrusios visą nakties tamsą.
Šiurpas perbėgo jo kūną.
Visa jo esybė suvokė, kad reikia nešdintis.
Lukas nuspaudė greičio pedalą ir nurūko, nedrįsdamas net žvilgtelėti į galinio vaizdo veidrodėlį.
Grįžęs namo, jis papasakojo apie įvykį šeimai.
Visi manė, kad jam tik pasirodė.
Bet po kelių savaičių Lukas išgirdo panašią istoriją.
Ir kiti žmonės matė juodaakę mergaitę toje pačioje kelio atkarpoje.
Net ir šiandien Lukas vengia ten važiuoti naktį.
Ir iki šiol nežino, su kuo jam teko susidurti.
Lukas spėjo laiku nuvažiuoti.
Bet kito vairuotojo susidūrimas su juodaakiais vaikais buvo dar kraupesnis.
Tai Roberto istorija.
Jis buvo drąsus žmogus ir patyręs vairuotojas.
Bet viename nuošaliame kelyje privažiavo savo drąsos ribą.
Robertas artėjo prie poilsio stotelės, kai pamatė du vaikus: vienas gal dvylikos, kitas kokių devynerių.
Jie stovėjo visiškai vieni.
Būdamas padorus žmogus, Robertas sustojo.
Vaikai atrodė tokie maži ir pažeidžiami toje atviroje, nuošalioje vietoje.
Robertas paklausė, ar jiems viskas gerai.
Vaikai paprašė, kad juos pavežėtų, ir nelaukę atsakymo bandė atidaryti mašinos duris.
Tik tada Robertas įžiūrėjo jų akis.
Jos buvo visiškai juodos.
Robertas pakraupo, jo vidinis balsas ne kuždėjo, bet šaukė jam: varyk iš čia!
Jis taip ir padarė.
Mašinai nuvažiuojant, vaikai ėmė keiktis ir mėtyti akmenis pavymui.
Už kokių dešimties kilometrų Robertas sustojo aikštelėje ir papasakojo apie incidentą sutiktam vilkiko vairuotojui.
Šis atsakė, kad jam pasisekė ištrūkti.
Ir patarė tokiuose nuošaliuose keliuose niekada nesustoti pamačius vaikus vienus.
O svarbiausia — jokiu būdu nežiūrėti jiems į akis.
Kartais sustojimas tamsoje mus suveda su kažkuo siaubingu.
O kartais mus pasitinka tai, ką puikiai pažįstame.
Kai Jurgis ir jo žmona buvo jauni, jie važiavo tamsiu keliu.
Ir pamatė vienišą moterį, kuri stovėjo šalikelėje.
Jie sustojo.
Moteris priėjo, pasilenkė ir paprašė ugnies cigaretei.
Jie neturėjo nei žiebtuvėlio, nei degtukų, tad atsiprašė ir nuvažiavo.
Kelis kilometrus jie riedėjo sunkioje, nepatogioje tyloje, kol Jurgis rado vietą sustoti.
Tada atsisuko į žmoną ir paklausė, ar ta moteris išties buvo tai, kas jam pasirodė.
Žmona tyliai patvirtino.
Tai buvo jos teta, mirusi prieš kelis mėnesius.
Ji visada labai daug rūkė.
Iki šiol papasakotose istorijose būtybės likdavo šalikelėje.
O ką daryti, jei kažkas paslaptingo išnyra tiesiai priešais tave, vidury kelio?
Apie tai — kitos istorijos.
2018-ųjų lapkritis, maždaug dešimta vakaro.
Elena sėdi keleivio sėdynėje, jos vyras vairuoja.
Jie važiuoja per didelį viaduką.
Staiga, prieš pat juos, ant kelio pasirodo keista figūra, atrodanti kaip subjaurotas žmogus.
Elena užsimerkia, taip pasiruošdama neišvengiamam susidūrimui, kuris turi įvykti po akimirkos.
Bet neįvyksta.
Mašina važiuoja toliau.
Ji atsimerkia, pažiūri į šoninį veidrodėlį.
Nieko.
Pasisuka į vyrą.
Šis irgi įdėmiai spokso į veidrodėlį.
Elena tokia apstulbusi, kad negali pratarti nė žodžio.
Pirmas prakalba jos vyras: „Kas ten buvo? Ar tu matei jį?“.
Elena su vyru aptarė, kad būtybė buvo mažesnė už žmogų, gal metro aukščio.
Tvirtai stovėjo ant dviejų kojų.
Turėjo dvi nenatūraliai ilgas rankas ir veidą — žmogišką, bet grubų ir bjaurų.
Be to, abu greitai įsitikino, kad jiems nepasivaideno.
Žiūrėdami atgal jie pamatė, kaip už jų važiavusi mašina staigiai metėsi į šoną, kad išvengtų susidūrimo su tuo pačiu padaru.
Elena su vyru pralekė pro keistą būtybę.
Kitoje istorijoje būtybė ant kelio privertė žmogų sustoti.
Geriau jau nebūtų to padaręs.
Paulius, aplankęs tetą, važiavo namo.
Buvo tamsu ir ūkanota, kai jo mašina įlėkė į tirštą rūko uždangą.
Matomumas buvo ypač prastas, bet jis pastebėjo visą būrį elnių, bėgančių priekyje.
Paulius sulėtino greitį, kad į juos neatsitrenktų.
Po kelių sekundžių jis pamatė vidury gatvės stovinčią moterį purvinais drabužiais.
Ji stovėjo nusisukusi.
Paulius sustojo ir pradarė langą, kad paklaustų, kaip galėtų jai padėti.
Vos jis prakalbo, mergina atsisuko ir jis pamatė košmarišką vaizdą.
Jos akys buvo milžiniškos, be vokų ir be antakių.
Vietoje nosies — tik dvi skylės.
O burna atrodė lyg būtų išsilydžiusi ar užsiūta.
Vos atsisukusi, ji neįtikėtinu greičiu nubėgo miško link.
O Paulius, irgi neįtikėtinu greičiu, nuvažiavo namo.
Kita istorija įdomi tuo, kad vairuotojas — Vilius — ant kelio nieko nematė.
Užtat pamatė keleiviai.
Buvo vėlus vakaras.
Vilius važiavo namo iš futbolo rungtynių.
Šalia — jaunesnioji jo sesuo.
Ant galinės sėdynės sėdėjo Viliaus geras draugas.
Jis buvo palinkęs į priekį, kad būtų patogiau visiems kalbėtis.
Jie važiavo neapšviestu kaimo keliuku link draugo namų.
Staiga, Viliaus sesuo ir draugas vienu metu aiktelėjo.
Vilius nuspaudė stabdžius, nes pamanė, kad koks gyvūnas bėga link kelio.
Sesuo ir draugas buvo panikoje, ir sutartinai teigė, kad ant kelio staiga atsirado senas vyras, ir čia pat tuoj išnyko.
Vilius nieko nematė.
Bet jo keleivių išgąstis buvo akivaizdus.
Atvažiavus iki draugo namų, šis bijojo lipti iš mašinos ir eiti iki durų.
Šiurpoka, kai tavo keleiviai mato tai, ko nematai tu.
Bet kartais kelyje pamatyti dalykai verčia suabejoti savo paties sveiku protu.
Buvo ankstyvas rytas.
Dar visiškai tamsu, bet Jonas jau važiavo į darbą.
Ant kelio jis pamatė kažką judant.
Priartėjęs suprato, kad tai ne gyvūnas, nes kiaurai per jį galėjo matyti asfaltą.
Tas daiktas judėjo keistai. Nenatūraliai.
Kai Jonas privažiavo dar arčiau, pamatė, kas tai buvo.
Batų pora, pati einanti keliu. Be žmogaus.
Jonui visiškai priartėjus, batai išnyko.
Papasakojau istorijas, kuriose ant kelio vairuotojai ir keleiviai pamatydavo visokias keistenybes.
Kitose istorijose tamsa dar labiau priartėja prie žmogaus.
Ji persismelkia į mašinos vidų.
Adomui šiandien trisdešimt, bet tada buvo penkiolika.
Tėvas atvyko parsivežti jį iš draugo.
Kelias vedė per mišką tiesiai į karinę bazę, kurioje jų šeima gyveno.
Adomas sėdėjo keleivio vietoje, tėvas vairavo.
Abu kalbėjosi apie kasdienybę: mokyklą, Adomo seserį, namuose laukiančią vakarienę.
Bet pokalbis nuslūgo.
Adomas sėdėjo ir jautė, kaip jam šiurpsta oda.
Keista, nes mašinoje buvo šilta.
Bet šiurpas vis stiprėjo, lydimas nejaukaus jausmo.
Adomas jautėsi stebimas.
Jis bijojo pajudėti, bet akies krašteliu matė, kad ir jo tėvas sėdi nejudėdamas, akis įsmeigęs į mašinos žibintų nušviestą, bet tamsų, kelią.
Jie važiavo minivenu, taigi, už jų buvo dar dvi eilės sėdynių.
Staiga Adomas pajuto panišką baimę.
Jį visą apėmė viena mintis: jokiu būdu neatsisukti.
Visi jo instinktai sakė, kad kažkas yra už jo.
Bet jo protas kuždėjo, kad jei neatsisuks, viskas bus gerai.
Dvi minutės praslinko kaip dvi valandos.
Pagaliau jie privažiavo ryškiai apšviestus karinės bazės vartus.
Apsauga juos įleido.
Privažiavęs namus, tėvas užgesino variklį.
Įtampa buvo atslūgusi.
Bet nei Adomas, nei tėvas nelipo iš mašinos.
Jie sėdėjo ir tylėjo.
Adomas pasisuko į tėvą.
Šis, išbalęs ir sunerimęs, jau žiūrėjo į jį.
„Kas?“ — paklausė Adomas.
Jo tėvas papurtė galvą ir parodė į miniveno galą.
„Kai važiavom, ar nejautei kažko keisto? Lyg kažkas sėdėtų mašinos gale?“
Adomą vėl nukrėtė šiurpas.
Jis prisipažino, kad irgi tai jautė, bet bijojo pasakyti.
Tėvas nervingai nusijuokė.
Jis ne tik bijojo pasakyti, bet bijojo net užmesti akį į veidrodėlį.
Tik žiūrėjo į kelią ir stengėsi nejudėti.
Jūsų laukia paskutinė istorija.
Ja noriu parodyti, kad nakties tamsoje slypi ne tik pavojai.
Kartais, kai kelyje įvyksta kažkas nepaaiškinamo, žmonės sulaukia pagalbos.
Gili naktis.
Matas ir jo mergina važiuoja nuošaliu keliu ir jaučiasi pasiklydę.
Jau seniai jie nematė kitų mašinų ar žmonių.
Bet sankryžoje Matas pastebi vyro siluetą.
Tada išgirsta balsą, sklindantį nuo jų galinės sėdynės.
„Važiuojate ne į tą pusę,“ — pasako balsas ir nutyla.
Matas krūpteli, bet atidžiau apsidairo.
Išties, jis važiuoja prieš eismą.
Staigiai apsisuka ir po kelių minučių įsilieja į pažįstamą greitkelį, kurio jau seniai ieškojo.
Tik tada Matas kreipėsi į savo merginą, kuri iki šiol nepratarė nė žodžio:
„Ar tu irgi girdėjai tą balsą?“
Vietoje atsakymo ji prapliūpsta verkti, nes visą šį laiką važiavo galvodama, kad kraustosi iš proto.
Mokslas turi atsakymų, kas iš tiesų vyksta tamsiame kelyje.
Žmogaus smegenys nekenčia tuštumos.
Todėl atsitiktiniuose medžių šešėliuose, kelio atspindžiuose ar rūko draiskaluose jos beviltiškai bando įžvelgti pažįstamas formas.
Tai vadinama pareidolija.
Smegenys piešia veidus, siluetus ir pabaisas tamsoje, kur jų išties nėra.
Pareidoliją ypač sustiprina nuovargis, galintis atsirasti nuo ilgo vairavimo.
Bet šis žinojimas menkai guodžia.
Nes tamsiame kelyje sveikas protas kovoja su instinktais.
Evoliuciniu paveldu, kurį mums paliko protėviai.
O jie žinojo, kad naktyje tūno visas pasaulio siaubas.