1734-ieji.
Danijos laivas plaukia Atlanto vandenyne, netoli Grenlandijos krantų.
Staiga, vienas po kito, jūreiviai vandenyje pamato kažką siaubingo.
Milžinišką, baisų padarą.
Jo kūnas buvo tokio storio kaip jų laivas, bet tris ar keturis kartus ilgesnis.
Turėjo ilgą snukį, galingus plaukmenis.
Oda buvo padengta šarvu — raukšlėta ir šiurkšti.
Padarui iškėlus galvą iš vandens, ši pakilo aukščiau už pagrindinį laivo stiebą.
Tada gyvis nėrė gelmėn, švystelėdamas ilgą kaip gyvatės uodegą ir tėkšdamas ją į vandenį.
Vandenyno paviršius tuoj vėl atrodė lyg nieko nebūtų įvykę.
Pasikeitė tik laive stovintys vyrai.
Jie suprato, kad jau niekada jūroje ar vandenyne jie nebesijaus saugūs.
Pabaisą prie Grenlandijos krantų aprašė ir patys liudininkai, ir vieno iš jų tėvas.
Jis — žymus norvegų misionierius ir Grenlandijos sostinės Nuuko įkūrėjas Hansas Egede, paminėjęs šokiruojantį susidūrimą savo knygoje „Grenlandijos aprašymas“ (1741 m.).
Kodėl šis paminėjimas toks svarbus?
Todėl, kad Egede buvo išsilavinęs, galingas ir gerbiamas žmogus.
Jei iki tol apie jūrose galbūt gyvenančias pabaisas pasakojo tik senos legendos ar girti jūreiviai, tai šis įvykis tapo tikra naujiena, turinčia gyvus ir visuomenėje aukštą statusą turinčius liudininkus.
Tai įpūtė jūrų pabaisų idėjai gyvybės ir, tikėtina, paskatino daugelio kitų istorijų apie jas atsiradimą.
Štai praėjus vos dešimtmečiui nuo Hanso Egedes knygos pasirodymo, 1752 metais, Bergeno vyskupas Erichas Pontoppidanas išleido knygą „Norvegijos gamtos istorija“.
Joje aprašė siaubingą jūrų pabaisą.
Jis teigė, kad gyvis yra apvalus, turintis daugybę plaukmenų ar čiuptuvų, o jo nugaros apimtis yra daugiau nei du kilometrai.
Dėl savo dydžio, panirdamas jis esą sukelia tokį didelį sūkurį, kad jis pasiglemžia viską, net didelius laivus.
Apie šią pabaisą jau daug šimtmečių šnibždėjosi žvejai ir jūreiviai.
Tikriausiai esate girdėję jos vardą.
Norvegai ją vadina Kraken.
Žmonės visada bijojo jūrų pabaisų.
Bandydami prijaukinti jūras ir vandenynus, mes pamatėme, kad juose knibžda įvairiausių gyvių, apie kuriuos nieko nežinojome.
Išdrįsę nuplaukti toliau, pasakodavo matę dar didesnius padarus, galinčius apversti ir nuskandinti valtis, net laivus.
Sunku ir įsivaizduoti, kokie bauginantys pasaulio vandenys atrodė pirmiesiems jūreiviams.
Jokio ryšio su pasauliu.
Kiek akys užmato, tik slegianti vandenyno gelmių tamsa.
Ir tu, stovintis trapioje medžio dėžutėje.
Ta siūbuojanti vienatvė tapo švente žmogaus vaizduotei.
Kiekvienas netikėtas garsas, kiekvienas po vandeniu įžvelgtas šešėlis galėjo tapti legenda.
Daugybę šimtmečių legendos apie jūrų pabaisas gimdavo, gyvuodavo ir nueidavo užmarštin.
Tik vienetai pasiekė mūsų dienas.
Šiame epizode ir kalbu apie tokias legendas.
Tiek šimtmečius gyvuojančias istorijas apie baisius gelmių gyventojus, tiek tikrus, šaltiniuose užfiksuotus susidūrimus su jais.
Knygos ir filmai kiekvieno iš mūsų vaizduotėje sukūrė jūrų pabaisos vaizdinį.
Jame — milžiniškas galvakojis, galingais čiuptuvais nušluojantis žmones nuo laivo denio.
Pasakojimą apie tokias jūrų pabaisas turime pradėti Atlanto vandenyne tarp Norvegijos, Islandijos ir Grenlandijos.
Ten, remiantis skandinavų folkloru, gyveno Krakenas.
Ne tik žymiausia, bet ir viena didžiausių jūrų pabaisų, išties primenanti peraugusį aštuonkojį ar kalmarą.
Sako, kad šio giganto nugarą jūreiviai dažnai palaikydavo sala, ant jos užplaukdavo ir net išsilaipindavo.
O kartą žvejai ant Krakeno nugaros užkūrė laužą.
Atsakydamas į tokį akibrokštą šis paniro po vandeniu, apsemdamas ir ugnį, ir visus ją užkūrusius žmones.
Vėlesnėse legendose Krakenas — kiek mažesnis, bet dar agresyvesnis.
Jis puola ir paskandina laivus, savo galingais čiuptuvais nusitempdamas juos į dugną.
O jų įgulas… visus, kurie bando išsigelbėti… praryja.
Krakeno giminaičių galime sutikti viso pasaulio folklore.
Štai Karibų salų gyventojai pasakoja apie Luscą — milžinišką aštuonkojį, tūnantį vandenyno įdubose.
Jis pačiumpa ir paskandina virš įdubų plaukiančias valtis ir suėda jose buvusius žmones.
Japonijos šiaurinėje dalyje gyvenantys ainai nuo seno pasakoja apie Akkorokamui.
Tai įlankoje prie Hokkaido salos gyvenanti galvakojė pabaisa, galinti užaugti iki 100 metrų ilgio.
Ji yra tokios ryškiai raudonos spalvos, kad iškilusi į paviršių raudonai nudažo dangų.
Tai veikia ir kaip įspėjimas jūreiviams, nes, kaip pasakoja ainai, Akkorokamui gali, ir nori, praryti visą laivą.
1861-ieji.
Prancūzų karinio jūrų laivyno fregata „Alecton“ plaukia Cayenne’o link.
Netoli Kanarų salų įgula išgirsta budinčio jūreivio šūksnį.
Priekyje kliūtis.
Ant denio susirinkusieji, įskaitant ir laivo kapitoną, leitenantą Frédéricą Bouyer, niekaip negali suprasti, ką mato.
Gal tai kažkokia nuolauža? Apvirtusi valtis? Banginis?
Priplaukus arčiau paaiškėja, kad tai kažkoks raudonas gyvis.
Tiksliau, jo dalis.
Vandens paviršiuje plūduriuojanti šešių metrų ilgio masė buvo tik uodega.
Daug didesnio gyvio, kurio pabaigos gelmėje nebuvo matyti.
Užtat matėsi jo lėkštės dydžio akys.
Jos žvelgė šaltai, o milžiniški čiuptuvai raitėsi vandeny.
Kol jūreivių mintyse neišvengiamai kilo legendų apie Krakeną prisiminimai, Bouyer davė įsakymą šį padarą sugauti.
Prasidėjo įnirtinga, kelias valandas trukusi kova.
Atrodė, kad nei muškietų ir patrankų šūviai, nei žeberklų dūriai to gyvio nesužeidžia.
Jis tai išnirdavo, tai vėl dingdavo gelmėse.
Galiausiai vienas žeberklas pataikė į skaudžią vietą.
Vanduo nusidažė kažkokiu tamsiu, aitraus kvapo skysčiu.
Pasinaudoję akimirka, jūreiviai užmetė virvę, surištą į kilpą, ant padaro uodegos.
Visa įgula bandė užtempti jį ant denio, bet sekėsi sunkiai — jūreiviu vertinimu, gyvis svėrė dvi ar tris tonas.
Įsiręžę, didelę jo dalį jūreiviai iškėlė virš vandens, bet tada neatlaikė uodega.
Virvė perrėžė ją kiaurai ir gyvis nukrito į gelmę.
Laivą pasiekė tik uodegos galiukas, svėręs 14 kilogramų.
Jūreiviai dar bandė sužeistą gyvį vaikytis po vandenyną, bet galiausiai suprato, kad jį tinkamai surišti galėtų tik nuleidę valtį.
Taip rizikuoti jūreivių gyvybėmis Bouyer neišdrįso.
Laivas nuplaukė į Tenerifės salą, kur Bouyer, lydimas kelių savo vyrų, nuvyko tiesiai į Prancūzijos konsulatą.
Konsulas Sabinas Berthelot išgirdo detalų pasakojimą ir pats nuvykęs į laivą apžiūrėjo likusį įrodymą — uodegos galą.
Bouyer taip pat apie įvykį informavo laivyno vadovybę.
Todėl jau kitą mėnesį Paryžiuje susirinkusi Mokslų akademija apie tai diskutavo.
Net didžiausiems skeptikams tapo sunku paneigti — vandenynuose išties gyvena pabaisos.
Tiksliau — milžiniški kalmarai, vieną iš kurių įveikti net karinio laivo įgulai prireikė kelių valandų.
Ir vis tiek jie nesugebėjo jo sugauti.
Jei Bouyer pirmas užpuolė sutiktą gyvį, kartais milžiniški galvakojai ir patys būna agresyvūs.
Kaip tikros pabaisos.
1873-ieji.
Atlanto vandenynas netoli Newfoundlando krantų.
Valtyje — trys žvejai.
Du suaugę vyrai — Theophilus Picot ir Danielius Squire’as, bei dvylikametis vieno iš jų sūnus — Tomas Picot.
Jie visi pamato vandenyje kažkokią dėmę.
Manydami, kad tai laivo nuolauža, jie priplaukė arčiau ir trinktelėjo per tamsią masę valties kabliu.
Nuo smūgio masė atgijo.
Virš vandens iškilęs milžiniškas galvakojis puolė valtį.
Ilgais, šaltais čiuptuvais užsikabino už bortų ir dingo po vandeniu, kartu tempdamas valtį su žmonėmis.
Valties kraštus ėmė semti vanduo ir abu vyrai sėdėjo sukaustyti baimės.
Vis dėlto mažasis Tomas griebė kirvį, kuris gulėjo valties dugne, ir keliais staigiais smūgiais nukirto abu čiuptuvus.
Šalta, gleivėta pabaisa dingo po vandeniu.
O žvejai parplaukę į krantą galėjo ne tik papasakoti įspūdingą istoriją.
Jie turėjo ir įrodymą — didžiulį, beveik šešių metrų ilgio kalmaro čiuptuvą.
Jei čiuptuvai jūsų nešiurpina, gal išgąsdins gyvatės?
Daugelyje pasaulio vietų galime išgirsti legendas apie milžiniškus jūrų roplius, dažniausiai turinčius gyvatės formą.
Vienas iš seniausiųjų — Leviatanas — aprašomas Šventajame Rašte.
Jis apibūdinamas kaip siaubinga, kelias galvas turinti ir iš jų ugnimi spjaudanti gyvatė.
Jos oda — tai šarvai, kurių perdurti negali joks žmogus.
Kalbėdami apie gyvatės pavidalo jūrų pabaisas ir vėl atsiduriame prie Skandinavijos krantų.
Čia į vandenyną Odinas įmetė milžinišką gyvatę — Lokio sūnų Jörmungandą.
Vandenyne ji taip užaugo, kad apjuosė visą planetą.
Jörmungandas taip ir vaizduojamas — apjuosęs Žemę, kandantis savo uodegą.
Remiantis skandinavų mitologija, jei Jörmungandas savo uodegą paleis iš nasrų, prasidės dievų mūšis, vadinamas Ragnaröku.
Po jo seks pasaulio pabaiga, o tiksliau — pasaulio apsivalymas.
Filipinų salose gyvenančios tautos gali papasakoti apie Bakunawą.
Tai milžiniška gyvatė su drakono galva, tūnanti giliai po vandeniu.
Sako, ji tokia milžiniška, kad vos pajudėjusi sukelia įvairius gamtos reiškinius: žemės drebėjimus, orų pokyčius ar Saulės užtemimą.
Škotijoje galime išgirsti apie didžiulę gyvatę, vadinamą Mester Stoor Worm.
Pasakojama, kad savo dvišakiu liežuviu ji gali ne tik sudaužyti laivus ar namus, bet ir, priplaukusi pakrantę, juo pasiglemžti ištisus kaimus.
Tačiau už viską baisesnis yra kvapas, sklindantis iš šios gyvatės burnos.
Jai išsižiojus, aplink miršta viskas, kas gyva.
1817-ieji. Rugpjūčio 6 diena.
Dvi moterys praneša mačiusios jūrų pabaisą, plaukiančia Gloucesterio uoste, Massachusettso valstijoje.
Ją apibūdina kaip didžiulę gyvatę su kupromis ant nugaros.
Per artimiausias savaites pasipilna dar kelios dešimtys tokių liudijimų.
Kartą gal dvidešimt ar trisdešimt žmonių stebėjo šį padarą nuo kranto.
Apie jį pranešdavo ir žvejai, dažnai ne po vieną, matę jį vienu metu iš skirtingų valčių.
Pasak liudininkų, jos kūnas bangavo ne į šonus, kaip tikros gyvatės, bet aukštyn ir žemyn kaip delfino.
Jos galva kartais išlįsdavo iš vandens aukštai, žmonėms virš galvų, o viso kūno ilgis galėjo siekti ir 35 metrus.
Per dvejus metus, iki 1819-ųjų, šimtai žmonių teigė matę šią jūrų pabaisą.
Bet ji niekada nieko neužpuolė ir niekam nepadarė jokių nuostolių.
Tad gal nesąžininga vadinti ją pabaisa?
Praėjo trys dešimtmečiai.
1848-ieji.
Atlanto vandenyno pietuose britų karinis laivas „HMS Daedalus“ plaukia Šv. Elenos salos link.
Netoli dabartinės Namibijos krantų įgula pamato tai, ką jie apibūdina kaip milžinišką gyvatę.
Dvidešimt minučių jie stebėjo, kaip gyvis plaukia šalia jų ir net palenda po galiniu laivo bortu.
Pasak liudininkų, gyvatės galva buvo iškilusi iš vandens daugiau kaip metrą, todėl aiškiai matėsi jos nasrai, pilni aštrių, kreivų dantų.
Pabaisos kūnas galėjo siekti 30 metrų, jis buvo tamsiai rudas, tik apatinė nasrų dalis gelsva.
Laivo kapitonas Peteris M’Quhae vėliau spaudoje patvirtino, kad gyvatė praplaukė taip arti, kad tokiu atstumu be vargo būtų pažinęs sutiktą žmogų.
Praėjo dar beveik trys dešimtmečiai.
1875-ieji.
Pirklio G.C.Trufanto laivas, pavadinimu „Pauline“, plaukia netoli Brazilijos krantų.
Ten laivo kapitonas George’as Drevaras pamato įspūdingą reginį.
Vandenyno bangose iškyla trys banginiai.
Kašalotai.
Vieni masyviausių plėšrūnų pasaulyje.
Bet vienam iš jų kažkas negerai.
Jūreiviai pastebi, kad kašalotą yra apsivijusi didžiulė gyvatė.
Ji tamsiai ruda, baltu pilvu, turinti didelę galvą pražiotais nasrais.
Kašalotas blaškėsi ir atrodė traiškomas to gigantiško smauglio, kurio ilgis galėjo būti apie 45 metrus.
Galiausiai abu dingo gelmėse.
Liudininkų manymų, gyvatė po vandeniu kašalotą prarijo.
Panašu, kad šis įvykis negrįžtamai paveikė Drevaro psichinę būseną.
Po ketverių metų jo valdomas laivas užplaukė ant seklumos ir sudužo.
Jam buvo atimta kapitono licencija.
Jį apsėdo mintys apie matytą jūrų gyvatę, visiems pasakojo apie ją ir teigė, kad taip atlieka visagalio Dievo darbą.
Drevaras ėmė siuntinėti grasinančius laiškus jo pasakojimu suabejojusiam teisininkui Henry’ui Cadoganui Rothery’ui.
Galiausiai už tai buvo nuteistas ir įkalintas.
Aptarėmė du gerai žinomus jūrų pabaisų tipus: gigantus galvakojus bei milžiniškas jūrų gyvates.
Tačiau gamta, o ir žmogaus vaizduotė, yra beribės.
Todėl ir bauginančių būtybių sutinkame įvairių.
Pavyzdžiui, daugelio šalių folklore minimos vandens pabaisos, panašios į krokodilą ar pleziozaurą.
Turbūt žymiausia iš jų — Loch Nesso pabaisa.
Bet ji negyvena jūroje, todėl šiandien jos neaptarinėsiu.
Užtat itin patikimų liudininkų pasakojimai verčia manyti, kad Atlanto vandenyne gali gyventi jos giminaičių.
1905-ieji.
Jachta „Valhalla“ plaukia netoli Brazilijos krantų.
Joje — du mokslininkai, Londono zoologijos draugijos nariai.
Gruodžio 7-osios rytą vienas iš jų atkreipia dėmesį į didelį peleką, kyšantį virš vandens.
„Ar tai didelė žuvis?“ — paklausia vienas iš jų.
Visgi pelekas buvo gal pusantro ar dviejų metrų ilgio.
Vyrai įžiūri ir didžiulį šešėlį vandenyje, to gyvio kūną.
Tą akimirką priešais peleką iš vandens iškyla didelė galva ir ilgas kaklas.
Kaklas atrodė toks storas kaip žmogaus kūnas.
O galva, daugiau kaip du metrus iškilusi virš vandens, buvo panaši į vėžlio.
Plaukdamas šis padaras sukiojo galvą į šonus, lyg dairydamasis.
Galiausiai jachta ir pabaisa nuplaukė savo keliais.
O du mokslininkai — gyvūnijos ekspertai — liko priblokšti to, ką išvydo.
Praėjo dešimt metų.
1915-ieji, vyksta Pirmasis pasaulinis karas.
Vokiečių povandeninis laivas „U28“ Atlanto vandenyno šiaurėje užfiksavo britų krovininį garlaivį „SS Iberian“.
Į laivą paleista torpeda tikslą pasiekė.
Tūkstančius tonų krovinio gabenantis 183 metrų ilgio garlaivis nuskendo labai greitai.
Laivui panirus, po vandeniu įvyko galingas sprogimas.
Greičiausiai sprogo garo katilai.
Smūgio banga išmetė į orą daugybę visokių nuolaužų.
Kaip pasakojo liudininkai, tarp visų aukštai pakilusių objektų jie matė ir neregėtą, gigantišką jūrų pabaisą, kuri ore įnirtingai rangėsi ir blaškėsi.
Ji atrodė panaši į krokodilą — turėjo keturias kojas, ilgą uodegą ir smailėjantį snukį.
Jūrų pabaisa buvo gal aštuoniolikos metrų ilgio, o sprogimas ją išmetė į daugiau nei dvidešimties metrų aukštį.
Niekas nespėjo to padaro nufotografuoti, nes viskas truko vos dešimt ar penkiolika sekundžių.
Nukritusi į vandenį, pabaisa greitai dingo gelmėse.
Milžiniški ropliai ar galvakojai iššaukia mumyse baimę, kuri trenkia lyg kūjis.
Ji verčia mus pasijusti mažais ir mirtingais.
Bet yra ir kitokia baimė, atsėlinanti ir užvaldanti iš lėto.
Juk pabaisos neturi būti didelės ir stiprios, kad mus nugalėtų?
Tokių jūros būtybių, dvasių ir demonų gausu daugelio šalių folklore.
Pavyzdžiui, inuitai vaikus gąsdina Qalupalik — tai būtybė, gyvenanti Arkties vandenyse.
Dažnai apibūdinama kaip žalios odos, gleivėta moteris, ilgais plaukais ir nagais.
Ji išlipa iš vandens ir niūniuoja, viliodama vaikus.
Jos rankos — plėvėtos kaip vandens gyvių, su žvynais ir pelekais.
Qalupalik nešioja ilgą inuitų moterų mėgstamą paltą, vadinamą amauti.
Tik dėvi jį ne dėl šilumos, o tam, kad jame neštųsi pagrobtus vaikus.
Škotijoje, tiksliau — jai priklausančiose Orkney salose, pasakojama apie Nuckelavee.
Tai demonas, atrodantis ypač kraupiai — lyg arklys su raiteliu būtų suaugę į vieną būtybę.
Be kailio, be odos.
Matyti tik arklio ir raitelio raumenys; vietomis ir tie aptriušę, apnuoginantys kaulus.
Raitelio rankos ilgos, aštriais nagais jis beveik siekia žemę.
Ta siaubinga būtybė gyvena vandenyne, bet kartais išlipa į krantą ir persekioja vietos gyventojus.
Nuckelavee jojant sausuma, išdžiūva žemė laukuose, nuvysta pasėliai ir suserga gyvuliai.
Kaip rašė folkloro tyrinėtojas Ernestas Marwickas, Orkney salų gyventojai taip bijo šios būtybės, kad net jos vardo nemini arba paminėję puola kalbėti maldą.
Japonijoje irgi bijoma ne tik tradicinių pabaisų, bet ir kitokių jūroje gyvenančių būtybių.
Bene šiurpiausia iš jų vadinama Umibōzu.
Jis atrodo kaip didelis, absoliučiai juodas žmogus, išnyrantis iš jūros gelmių.
Vos jam pasirodžius, rami jūra staiga ima banguoti, tampa audringa.
Umibōzu dažnai sudaužo laivus, o kartais — pareikalauja iš jūreivių samčio.
Gavęs samtį, vis tiek jūreivius nuskandina.
Vienintelis būdas ištrūkti — duoti samtį su skyle ir greitai nuplaukti, kol jis suglumęs apžiūrinėja gautą daiktą.
Neišvengiamai kyla klausimas — o kaip dėl jūrų pabaisų mūsų kraštuose?
Ar bent jau Baltijos jūroje?
Lietuva tiek šiandien, tiek ankstesnėse savo galybės viršūnėse niekada netapo tikra jūrine valstybe.
Gal todėl nesukūrėme daug pasakojimų apie jūrų pabaisas.
Užtat žinome piktąjį jūros dievą Bangpūtį.
O labai panorėję pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ galėsime įžvelgti ir jūrų gyvatę.
Bet vieną Baltijos jūroje sutiktą padarą privalau jums pristatyti.
Tai keisčiausia istorija, kurią šiandien išgirsite.
Pasak legendos, veiksmas vyksta XVI arba XVI amžiuje Baltijos jūroje.
Lenkų žvejai iš vandens kelia netikėtai sunkų tinklą.
Tai, ką įkėlė į laivą, vyrams atima žadą.
Jie sugavo… vyskupą.
Rašoma, kad jis turėjo žvynuotą, bet žmogišką, kūną, veidą ir vyskupo drabužius.
Tiksliau — ne drabužius, o pelekus ar ataugas, atrodančias kaip vyskupo kepurė ir jo ilgas apsiaustas.
Toliau pasakojamos vis mažiau tikėtinos detalės:
Pirma, gyvis atrodė taip įspūdingai, kad jį neva nugabeno parodyti Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui.
Antra, pamatęs grupę katalikų dvasininkų, padaras atrodė susijaudinęs ir gestais bandė atkreipti jų dėmesį.
Trečia, kai jį galiausiai paleido į jūrą, prieš panirdamas į bangas, „jūrų vyskupas“ ore nupiešė kryžiaus ženklą, lyg atlikdamas palaiminimą.
Kad ir kaip absurdiškai skamba kai kurios aplinkybės, šioje legendoje gali būti ir krislas tiesos.
Mat tai ne vienintelis pranešimas apie tokią būtybę Baltijos jūroje.
Pasakojama, kad 1531 metais toks pat gyvis buvo sugautas Vokietijos pakrantėje, bet po trijų dienų mirė.
Kita istorija teigia, kad 1546 metais Danijos pakrantėje buvo sugautas „jūrų vienuolis“.
Kaip ir Lenkijoje matytas gyvis, šis turėjo keistas ataugas, kurios vietiniams priminė vienuolio abitą.
Kad ir kas ten buvo, jau pusę tūkstantmečio Baltijos jūroje jo niekas nematė.
Mes išmokome nebijoti jūrų ir vandenynų.
Sukūrėme už Eifelio bokštą ilgesnius tanklaivius, povandeninius laivus su branduoliniais reaktoriais ir palydovus kosmose, matančius kiekvieną jūros bangą.
Įtikinome save, kad viską atradome ir pažabojome.
Tiesa ta, kad didžioji dalis vandenynų gelmių vis dar yra neištirtos.
Ten — aklinos tamsos pasaulis, kurio niekada nematė žmogaus akis.
Todėl kitą kartą žvelgdamas į jūrą prisiminsiu, kad stoviu ant bedugnės krašto.
O toje bedugnėje gali slėptis senųjų legendų siaubas.
Verta paminėti, kad epizode rėmiausi daugybe šaltinių, kurių visų neaprėpsiu.
Bet paminėjimo verti senieji raštai, išleisti XVIII-XIX a.: Hanso Egedes knyga „A Description of Greenland“, Ericho Pontoppidano knyga „The Natural History of Norway“, Johno Gibsono knyga „Monsters of the Sea: Legendary and Authentic“, ir Henry Lee knyga „Sea Monsters Unmasked“.
Taip pat naudojausi įvykius tyrusių organizacijų ataskaitomis, pavyzdžiui, Londono zoologijos draugijos 1906 metų pranešimų rinkiniu ir Naujosios Anglijos Linėjaus draugijos ataskaita dėl jūrų gyvūno, vadinamo jūrų gyvate, matyto netoli Onos kyšulio.
Taip pat naudojau ir šiuolaikinius leidinius, pavyzdžiui, Bernardo Heuvelmanso knygą „The Kraken and the Colossal Octopus“ ir J.P.O’Neillo knyga „The Great New England Sea Serpent“ bei, žinoma, daugybę akademinių straipsnių ir publikacijų spaudoje, įskaitant XIX amžiaus laikraščius.